Kadras iš rež. Peterio Schønau Fogo filmo „Tu išnyksti“ (Danija, Švedija, 2017 m.).

Filmą „Tu išnyksti“ (dan. Du forsvinder, ang. You Disappear, 2017 m.) buvo galima pamatyti neseniai praūžusiame „Scanoramos“ festivalyje. Peteris Schønau Fogas su šia kino juosta dalyvavo Toronto festivalyje, o tai yra nemenkas pripažinimas ne tokiems žinomiems režisieriams. Pirmasis danų kūrėjo filmas „Menas verkti“ (ang. The Act of Crying) pasirodė 2006 m. Po daugiu nei dešimties metų pertraukos režisierius grįžo į didžiojo kino sceną, šį kartą nagrinėdamas laisvos valios ir pasirinkimo klausimą.

Pirmojoje scenoje režisierius žiūrovus supažindina su pagrindiniais veikėjais – Frederiku (akt. Nikolaj Lie Kaas), jo žmona Mia (akt. Trine Dyrholm) ir sūnumi Nikolu (akt. Sofus Rønnov). Sūnaus prašomas tėvas stipriau paspaudžia akseleratoriaus pedalą, ir tai galiausiai baigiasi nedidele avarija. Išlipęs iš automobilio Frederikas netikėtai (nors ir gana lengvai nuspėjamai) nukrinta nuo uolos. Atvykus į ligoninę paaiškėja, kad vyras sunkiai nenukentėjo, tačiau jam diagnozuojamas smegenų navikas.

Čia ir pradeda suktis karuselė. Veiksmas netrukus persikelia į teismo salę, kur Frederikas yra teisiamas už 12 milijonų kronų (apie 2 mln. eurų), priklausiusių jo vadovaujamai mokyklai, iššvaistymą. Pagrindinis klausimas – ar jis, dabar jau būdamas sveikas, turėtų atsakyti už savo neteisingus sprendimus, priimtus galbūt būnant paveiktam smegenų auglio.

Siužetas ir pasakojimas kino juostoje šokinėja laiku ir erdve. Žiūrovai stebi Frederiko elgesio pokyčius, šeimos išgyvenimus, kasdienius sunkumus. Mia ieškodama užuovėjos patenka į pagalbos grupę, skirtą žmonėms, turintiems artimųjų, kamuojamų protinės negalios. Čia ji sutinka būsimą vyro advokatą Bernardą (akt. Michael Nyqvist).

Nežinia, ar ieškodama šiltos ir suprantančios sielos, ar vedama aistros Mia užmezga romaną su Bernardu. Iš pradžių viskas atrodo labai nereikalinga, romano pasakojimo eilutėje pilna klišių ir beskonybių, kaip antai sprendimas mylėtis per vakarėlį, skirtą neįgaliesiems paremti.

Žurnalo „Variety“ filmų kritikas Dennisas Harvey taikliai apibūdina filmą: „Jis primena matematinę problemą, matyti ją baltojoje kino lentoje tiesiog vargina.“ Ir jis visiškai teisus. Moralės ir laisvos valios problematika yra neįtikimai svarbi, ypač šiandien. Pasaulyje, kuriame viskas galima ir įmanoma. Postmodernistiniame pasaulyje. Tačiau filmas šią problemą bando išspręsti pernelyg sausai.

Kadras iš rež. Peterio Schønau Fogo filmo „Tu išnyksti“ (Danija, Švedija, 2017 m.).

Stebinčiajam nepateikiama kita spektro pusė, filme nėra Dievo, sielos ir moralės vertybių.

Atsakant į klausimą, ar žmogus gali būti teisiamas, jei priimant sprendimą jį veikė biologiniai pokyčiai, šiuo atveju – smegenų vėžys, žiūrovams siūlomas tik vienas atsakymo variantas. Matematinis sprendimas. Viskas aiškinama pasitelkiant sudėtingas sąvokas ir cheminius virsmus, smegenų ląstelių veiklą ir t. t. Šį techninį paaiškinimą išgirsti ir suvokti tikrai įdomu ir naudinga.

Bet pamirštama svarbi detalė – stebinčiajam nepateikiama kita spektro pusė, filme nėra Dievo, sielos ir moralės vertybių. Todėl filmas tampa vienpusiškas, žiūrėdami jį mes daugiau ar mažiau suprantame argumentų svarbumą, jų pozityvistinę reikšmę, bet vietos interpretacijai beveik nelieka. Tai lyg matematinė lygtis ant lentos. Gaila, kad ji, žiūrovo nepaklausus, jau buvo išspręsta.

Determinacijos ir laisvos valios klausimas yra vienas svarbiausių metafizinių klausimų. Ar priimame sprendimus patys? Ar mums tik atrodo, kad disponuojame laisva valia? Galbūt viskas nulemta nuo gimimo momento? Pasirinkus tikėjimą determinacija, t. y. tikėjimą, kad žmogaus gyvenimas yra iš anksto sudėliotas cheminių smegenų elementų, aistrų ar kitokių veiksnių, paradoksalu, bet žmogus tampa visiškai laisvas. Laisvas ta prasme, kad staiga gali elgtis kaip tinkamas ir pateisinti savo poelgius vienu vieninteliu sakiniu: aš negaliu pasipriešinti savo prigimčiai.

Žinoma, čia glūdi esminis skirtumas tarp kasdienio gyvenimo ir psichinių sutrikimų, bet tai supranta ir režisierius. Mia, išduodama savo vyrą, bando įsitikinti, kad amoralus veiksmas nėra jos kaltė, kalta jos prigimtis, todėl priešintis tiesiog beprasmiška. Tai buvo vienintelė scena, kurią galima suprasti kaip pasaulio determinacijos kritiką, jos šaržavimą.

Įdomiausias filmo momentas – pabaiga, ji suteikia vietos žiūrovo interpretacijai ir diskusijoms išėjus iš kino salės. Diskusijos labai trūko filmo metu. Diskusijos su režisieriumi. Paaiškėja, kad Mia galbūt įsivaizdavo romaną su Bernardu. O tai viską keistų iš esmės, filmo siužetas tokiu atveju nebeatrodytų toks amoralus.

Viso filmo metu atrodo, kad Mia užima baudėjo poziciją, ji nuolat kaltina vyrą neteisingai elgiantis, netgi abejoja jo protine veikla, pyksta, kai šis ją išduoda, pyksta dėl kiekvieno jo veiksmo – kad ir koks jis būtų. Tokie jausmai šiuo atveju visiškai suprantami, vis dėlto būdama sveika moteris pati nusprendžia išduoti vyrą. Tikint Mios pozicija, žodis „nusprendžia“ netinkamas, nes ji tvirtina, kad pasirinkimas iš esmės yra neįmanomas, juk visi atsakymai užkoduoti žmogaus prigimtyje.

Čia norėčiau kiek pasukti temą. Nežinau, ar režisierius turėjo tai omenyje, bet šioje vietoje išryškėja gyvenimo paradoksas. Dažnai ir mes užimame visa žinančio teisėjo poziciją. Garsiai trankome plaktuku ir neišklausę „nusidėjėlio“ skiriame jam nuosprendį. Paglostę savo ego jaučiamės it visagaliai. Tačiau iš tiesų nė vienas tokie nesame. Mios klaidos ir supratimas, kad romanas galėjo būti tik sapnas, simbolizuoja faktą, kad mes patys savęs gerai nepažįstame. Darome klaidų ir nežinome, kodėl, kartais net norisi rėkti dėl savo teisumo, bet gali būti ir kiek kitaip, ar ne?

Kadras iš rež. Peterio Schønau Fogo filmo „Tu išnyksti“ (Danija, Švedija, 2017 m.).

Žinoma, smegenų tyrinėjimas nėra lengvas popietės darbelis, tačiau jei pradėjome spręsti matematinę lygtį – laikykimės visų algebros taisyklių. Lygties dalis čia tiesiog paslepiama po kilimu.

Grįžkime prie filmo. Pirmieji jau aprašyti filmo kadrai privertė laukti gan nuotaikingo ir humoro pilno siužeto. Atsitiko priešingai: filmas ištemptas, o jo siūlomi argumentai kartojami kelis sykius. Filmo sausumą sustiprino gero humoro stoka.

Filmo pabaigoje skelbiamas nuosprendis Frederikui – jis pripažįstamas kaltu ir įkalinamas. Čia ore pakimba viena neaiški detalė. Nuosprendis paremtas specialia teismo ekspertize, nurodančia, kad kaltinamasis, atlikdamas finansines manipuliacijas, buvo sveiko proto. O tai prieštarauja nešališkų ekspertų komisijos priimtam sprendimui. Teismo ekspertizės sprendimas yra menkai pagrįstas, tiksliau – jo pagrindimas nėra išplėtojamas. O tai primena holivudinius filmus, užtenka tik pasakyti žiūrovams faktą, kad per pastaruosius metus žmonės išmoko kvėpuoti atvirame kosmose. Ir lyg to užtenka, kad viskas taptų įmanoma.

Nežinia, kodėl režisierius pasielgė būtent taip – galbūt nenorėdamas ilginti ir taip ištempto siužeto, bet dviejų valandų filme tikrai galima skirti kelias minutes sprendimui paaiškinti. Orbitofrontalinis sutrikimas nubraukiamas lengva ranka, ekspertų nuomonės išsiskiria, o kodėl taip atsitinka – nėra aišku. Tiesiog taip, ir tiek. Žinoma, smegenų tyrinėjimas nėra lengvas popietės darbelis, tačiau jei pradėjome spręsti matematinę lygtį – laikykimės visų algebros taisyklių. Lygties dalis čia tiesiog paslepiama po kilimu.

Taigi filmo temos svarba turėjo daug potencialo. Žmogus prieš filmo seansą perskaitęs kelių sakinių kino juostos aprašymą turėtų nusiteikti intelektualiai moralinių vertybių kovai. Tačiau gavo kažkieno kito išspręstą lygtį su trūkstamais kintamaisiais ir be paaiškinimo ar pagrindimo.

Frederiko žmonos ir Bernardo romanas užgožia esminius režisieriaus keliamus klausimus. Stebėdamas telenovelę primenančią istoriją užmiršti, kad dabar turėtum spręsti su egzistencija susijusius klausimus. Vertingiausia filmo vieta – dekartiškas siužeto vingis, priverčiantis suabejoti realybe ir leidžiantis nepamiršti matyto reginio bent pusvalandį. Režisūrinis sprendimas palieka vietos interpretacijai, kad kūno ir sielos kova nėra baigta. Balso netekusi siela buvo be gailesčio talžoma 11 raundų, trukusių beveik dvi valandas. Tačiau paskutiniame ji nedrąsiai ir lyg tarp kitko prabyla.

Filmo anonsas: