Gruodžio 2 d. minime šv. Bibijaną (Vivijaną), kankinę.

Bibijanos tėvas Flavijus buvo Romos prefektas ankstyvosios krikščionybės laikais. Jis ir jo žmona buvo žinomi kaip aistringi krikščionys. Kai imperatorius Julijanas ėmė persekioti krikščionis, Flavijus buvo suimtas. Jam ant veido karšta geležimi buvo išdeginta žymė ir jį ištrėmė. 

Po Flavijaus mirties jo žmona Dafrosa buvo įkalinta savo pačios namuose - tik dėl to, kad ji garsėjo kaip dora krikščionė. Vėliau ji taip pat buvo pasmerkta mirti.

Likusi viena su savo seserimi Demetrija, Bibijana stengėsi visa širdimi pasitikėti Dievu ir melstis. Iš jų buvo atimta viskas, ką jos turėjo. Vėliau abi jaunos merginos buvo nuvestos į teismą. Vargšė Demetrija taip išsigando, kad krito negyva prie teisėjo kojų. Bibijana buvo atiduota auklėti nuodėmingai moteriai, tikintis, kad ir ši taps tokia pat pasileidusi, kokia buvo ji. Toji moteris saldžiais žodžiais ir išmoningomis gudrybėmis bandė priversti Bibijaną tapti nusidėjėle.

Tačiau šventoji buvo nepalaužiama. Tuomet ją uždarė į beprotnamį, o vėliau grąžino į teismą ir sumušė. Tačiau ji nenustojo melstis, ir jos tikėjimas buvo toks stiprus kaip niekada.

Šv. Bibijana buvo mirtinai nuplakta švininiais rimbais, o jos kūnas buvo paliktas šunims, tačiau niekas jos nepalietė. Po kelių dienų kunigas palaidojo ją slapta naktį šalia jos motinos ir sesers.

Vėliau virš jos kapo buvo pastatyta bažnyčia. Bažnyčios sode augo vaistažolės, kurios gydydavo nuo galvos skausmo ir epilepsijos.

Kartais mes turime kentėti, nors darome tai, kas, žinome, yra teisinga. Mes galime melsti ištvermės malonės, kad pajėgtume daryti gera savo gyvenimuose.