EPA nuotrauka

„Šiandien pradedame Advento kelią, kuris atves į Kalėdas. Adventas yra laikas, kuris mums duodamas, kad priimtumėme pas mus ateinantį Viešpatį, kad patikrintume savąjį Dievo siekimą, kad žvelgtume pirmyn ir ruoštumėmės Kristaus sugrįžimui“, – sekmadienio vidudienio maldos susitikime sakė popiežius Pranciškus, pridurdamas, kad Kalėdos yra Viešpaties įžengimo į istoriją, žmogaus būklės nuolankume, atmintis.

Tačiau Viešpats taip pat ateina „kiekvieną kartą, kai esame pasiruošę Jį priimti, ir iš naujo ateis laikų pabaigoje teisti „gyvųjų ir mirusiųjų“. Todėl visada turime išlikti budrūs ir laukti Viešpaties su viltimi Jį sutikti“. Pasak popiežiaus, šio sekmadienio liturgija gerai įveda į budėjimo ir laukimo temą. Pranciškus komentavo sekmadienį skaitytą Evangelijos ištrauką (Mk 13, 33–37), kurioje Jėzus savo mokinius ypač ragina budėti, laukti, išlikti budrius.

Budrus žmogus, anot popiežiaus, yra tas, kuris pasaulio triukšme nesileidžia išblaškomas, įtraukiamas į paviršutiniškus dalykus, tačiau gyvena pilnai ir sąmoningai, rūpindamasis kitais. Kai turime tokią nuostatą, galime pastebėti artimo ašaras ir poreikius, kaip ir jo žmogiškus bei dvasinius talentus. Dėmesingas žmogus taip pat yra atidus pasauliui, bando priešintis jame esantiems abejingumui ir žiaurumui, džiaugiasi grožio lobiais, kurie taip pat egzistuoja ir turi būti saugomi. Jo žvilgsnis yra supratingas, mokantis atpažinti žmonių ir visuomenės trūkumus, neturtą, bet taip pat mažuose kasdienybės dalykuose paslėptus turtus, ten, kur Viešpats mums paskyrė.

Budintis žmogus yra tas, kuris priėmė kvietimą ir raginimą budėti, kitaip tariant, nepasiduoti vilties ir drąsos praradimo miegui, nusivylimui, taip pat atmetant daugybės tuštybių viliones, kuriomis pasaulis perpildytas ir kurioms, kartais, paaukojama asmeninė ir šeimyninė ramybė.

Tai skausminga Izraelio patirtis, apie kurią pasakoja pranašas Izaijas: Dievas, rodos, leido savo tautai nuklysti nuo Jo kelių, tačiau iš tiesų tai buvo pačios tautos neištikimybės pasekmė. Ir mes neretai atsiduriame tokios neištikimybės būsenoje, kai nepaisome Viešpaties kvietimo ir ieškome laimės kažkur kitur, o ne Jo parodytame gerajame, tikėjimo ir meilės kelyje.

Buvimas budriems ir budintiems yra prielaidos, kad toliau „neklaidžiotume toli nuo Viešpaties kelių“, pasimetę savo nuodėmėse ir neištikimybėse. Tai yra sąlygos, kurios leidžia Dievui įsiveržti į mūsų egzistenciją, kad savo gerumo ir švelnumo pilnu buvimu sugrąžintų jai prasmę ir vertę.   

„Švenčiausioji Marija, Dievo laukimo pavyzdį ir budrumo ikona, vesk mus susitikimo su savo sūnumi Jėzumi link, gaivindama mūsų meilę Jam“, – meldė popiežius Pranciškus, užbaigdamas sekmadienio vidudienio apmąstymą, pasveikinęs įvairias piligrimų grupes, tarp jų išskyręs rumunus Italijoje ir pačioje Rumunijoje, kuri minėjo savo nacionalinę šventę. Kaip visada, prieš palinkėdamas sekmadienio pietų, Pranciškus paprašė maldos už jį.