Pran­ciškus Ksa­ve­ras ir Te­re­se Liz­jie­te yra mi­sio­nie­rių glo­bė­jai. Smul­ku­tė tarp pli­kų sa­vo   ce­lės sie­nų kar­me­li­čių vie­nuo­ly­ne už­si­da­riu­si    vie­nuo­lė Evan­ge­li­jos var­dan au­ko­jo sa­vo kan­čias, o šis be­bai­mis mi­sio­nie­rius, vi­sai ki­to­kio­je        epo­cho­je, ta­čiau to pa­ties var­dan, au­ko­jo sa­vo gy­ve­ni­mą to­li­mo­se ir ne­ži­no­mo­se Ry­tų šaly­se. Jie abu yra au­ten­tiš­kas vi­sais am­žiais ka­ta­li­kų Baž­ny­čiai gy­vy­bin­gu­mo tei­ku­sios     mi­sio­nie­riš­kosios dva­sios įsi­kū­ni­ji­mas.

Pran­ciš­kus Ksa­ve­ras bu­vo is­pa­nas, ki­lęs iš Na­va­ros re­gio­no. Gi­mė 1506 me­tais. Jo tė­vas bu­vo kil­min­gas, tu­rė­jo dak­ta­ro laips­nį (dės­tė Bo­lo­ni­jos uni­ver­si­te­te), o mo­ti­na – taip pat kil­min­ga ir tur­tin­ga. Jau nuo pat vai­kys­tės Pran­ciš­kaus li­ki­mas bu­vo nu­lem­tas, t. y. jo lau­kė sėk­min­gos stu­di­jos ir kiek ga­li­ma sėk­min­ges­nė kar­je­ra. Kad iš­si­pil­dy­tų tė­vų pla­nai, jau­na­sis Ksa­ve­ras tu­rė­jo ženg­ti pir­mą­jį svar­bų žings­nį – iš­vyk­ti į Pa­ry­žių. Čia se­nas ir gar­sus uni­ver­si­te­tas tei­kė pa­tį aukš­čiau­sią iš­si­la­vi­ni­mą bei ge­riau­sias re­ko­men­da­ci­jas. Pa­ry­žiu­je jis ap­si­sto­jo Šv. Bar­bo­ros ko­le­gi­jo­je. Čia su­ti­ko svar­biau­sius sa­vo gy­ve­ni­mo žmo­nes: Pet­rą Fav­rę, su ku­riuo gy­ve­no vie­na­me kam­ba­ry­je, ir keis­tą, jau įme­tė­ju­sį, taip pat is­pa­ną stu­den­tą Ig­na­cą Lo­jo­lą. O su­ti­kus juos, su­die kar­je­rai! Ir iš tik­rų­jų, 1534 m. rug­pjū­čio 15 d. su šiais dviem drau­gais ir dar ke­tu­riais iš to pa­ties mo­lio drėb­tais jau­nuo­liais da­vė įža­dus pi­lig­ri­mi­nei ke­lio­nei į Šven­tą­ją Že­mę ir pa­si­šven­tė ne­tur­tin­gam ir skais­čiam apašta­li­niam gy­ve­ni­mui. Tai bu­vo pir­mie­ji nar­sio­jo bū­rio, ku­ris vė­liau pa­si­va­dins Jė­zaus Drau­gi­ja, na­riai.

1536 me­tais, ket­ve­rius me­tus iš­bu­vęs Dor­mans-Be­au­vis  ko­le­gi­jos rek­to­riu­mi, jis pa­li­ko Pa­ry­žių ir iš­vy­ko į Ve­ne­ci­ją, vil­da­ma­sis iš ten įsės­ti į lai­vą, plau­kian­tį į Pa­les­ti­ną. Bet tai bu­vo ne­įma­no­ma! Jo pla­nus suž­lug­dė be­ga­lės truk­džių. Vis dėl­to do­žų mies­tas kil­min­go­jo is­pa­nų hi­dal­go gy­ve­ni­me li­ko svar­bus: čia jis bu­vo įšven­tin­tas ku­ni­gu ir au­ko­jo pir­mą­sias šv. Mi­šias. Vė­liau jis nu­vy­ko į Ro­mą pas sa­vo bi­čiu­lį Ig­na­cą. Su juo dir­bo prie Jė­zaus Drau­gi­jos kon­sti­tu­ci­jų su­da­ry­mo bei prie jos bai­gia­mų­jų stei­gi­mo dar­bų.

Pran­ciš­kui bu­vo tris­de­šimt pen­ke­ri, kai Drau­gi­jos ge­ne­ra­li­nis vy­res­ny­sis Ig­na­cas, at­si­liep­da­mas į Por­tu­ga­li­jos ka­ra­liaus pra­šy­mus, su bro­liu jė­zui­tu Rod­ri­ge­su pa­siun­tė jį į mi­si­ją Ry­tų In­di­jo­je. Jis į šį kvie­ti­mą at­lie­pė pa­pras­tai, pa­gal apaš­ta­lų dva­sią: „Aš pa­si­ren­gęs.“ Tad iš­si­pir­ko vie­tą pre­ky­bi­nia­me lai­ve, pa­si­ė­mė tik bre­vi­jo­rių ir ro­ži­nį. Jo ke­lio­nės tiks­las bu­vo Goa re­gio­nas. Pran­ciš­kus ten iš­si­lai­pi­no po dvie­jų be ga­lo var­gi­nan­čių ke­lio­nės lai­vu mė­ne­sių, per ku­riuos jį be pa­lio­vos ka­ma­vo jū­ros li­ga, ku­rią jis gy­dė­si... rū­pin­da­ma­sis li­go­niais lai­ve.

Goa re­gio­ne – pa­sau­lie­ti­nė­je bei re­li­gi­nė­je Por­tu­ga­li­jos im­pe­ri­jos sos­ti­nė­je – jis įkū­rė ge­ne­ra­li­nę būs­ti­nę. Kiek lai­ko čia rū­pi­no­si mies­to var­guo­liais: vi­sa­da su ro­ži­niu ran­ko­se jis ėjo iš vie­nos lūš­nos į ki­tą, il­giau už­si­bū­da­vo prie li­go­nių, ei­da­vo ir į var­ga­nus raup­suo­tų­jų būs­tus. Taip liu­di­jo krikš­čio­niš­ko­sios vil­ties ži­nią. Jis bū­rė vai­kus, ku­riuos aist­rin­gai ir su pa­si­se­ki­mu pa­ma­žu mo­kė ka­te­kiz­mo pa­grin­dų.

Ta­čiau Goa jam ta­po per ankš­ta, jo mi­sio­nie­riš­ka aist­ra šir­dį gi­nė dar to­liau, pas ap­lin­ki­nių ar net to­les­nių sa­lų, apie ku­rias gir­dė­da­vo pa­sa­ko­jant, gy­ven­to­jus, ku­rie dar vi­siš­kai ne­bu­vo gir­dė­ję krikš­čio­niš­ko­sios Žinios. Kas­kart, kai tik ga­lė­da­vo, jis sės­da­vo į lai­ve­lį ir plauk­da­vo į po van­de­ny­ną iš­bars­ty­tas žve­jų sa­le­les, no­rė­da­mas iš­žval­gy­ti In­di­jos van­de­ny­no pa­kran­tes: Tra­van­con, Co­chin, Ma­lac­ca, o pas­kui ir į Cei­lo­ną, Mo­lu­kų sa­las... bei ki­tas čia­bu­vių gy­ve­na­mas vie­tas. Vi­so­se jo­se sklei­dė Die­vo žo­dį.

Drau­gai, bai­min­da­mie­si dėl jo gy­vy­bės, slėp­da­vo nuo jo lai­ve­lius, ban­dy­da­vo su­kliu­dy­ti tas nuo­ty­kin­gas ir pa­vo­jin­gas ke­lio­nes. Ta­da Pran­ciškus sa­ky­da­vo: „Jei­gu ne­ra­siu ko­kios val­ties, plauk­siu pats.“ O pas­kui dar pri­dur­da­vo: „Jei­gu to­se sa­lo­se bū­tų auk­so ka­syk­lų, tai krikš­čio­nys į jas plūs­te plūs­tų. Ta­čiau sie­los yra ver­tin­ges­nės už auk­są.“

1549 me­tais iš nen­drių pa­sta­ty­tu lai­ve­liu iš­plau­kęs iš Goa, jis pa­sie­kė pa­slap­tin­gą­ją Ja­po­ni­ją, ku­rio­je, nors ir ne­mo­kė­da­mas kal­bos bei ne­ži­no­da­mas pa­pro­čių, su­ge­bė­jo su­bur­ti ne­di­de­lę krikš­čio­nių ben­druo­me­nę. Iš Ja­po­ni­jos, ly­di­mas vie­no jau­no ki­no, ban­dė pa­siek­ti ir Ki­ni­ją – tą pa­sa­kiš­ką ša­lį, iš ku­rios, kaip bu­vo gir­dė­jęs iš ja­po­nų, yra at­ve­ža­mi vi­si gra­žiau­si daik­tai.

Ta­čiau pa­sie­ku­sį Sin­ga­pū­rą, esan­tį kiek to­liau nei už šim­to ki­lo­met­rų nuo Ki­ni­jos Can­ton uos­to, ir jau be­veik li­pan­tį į lai­vą pas­ku­ti­niam ke­lio­nės jū­ra eta­pui, jį pa­kir­to sun­ki li­ga. Mi­rė nuo plau­čių už­de­gi­mo be­veik vi­siš­kai vie­nas be­auš­tant 1552 me­tų gruo­džio 3-io­sios ry­tui. Prieš jo mir­tį jau­na­sis jį ly­dė­jęs ki­nas į ran­kas jam įsprau­dė de­gan­čią žva­kę – sim­bo­lį tos švie­sos, ku­rią be­bai­mis mi­sio­nie­rius troš­ko neš­ti į kiek­vie­ną pa­sau­lio ša­lį.

Ne­nuils­tan­tis šių die­nų mi­si­jų pio­nie­rius Pran­ciš­kus Ksa­ve­ras pir­miau­sia pa­si­rū­pi­no su­bur­ti ir iš­ug­dy­ti iš vie­tos gy­ven­to­jų ki­lu­sius dva­si­nin­kus. Jis pa­li­ko ne­gau­sių te­olo­gi­nių raš­tų bei di­de­lės svar­bos laiš­kų rin­ki­nį. 1622 me­tais jį ka­no­ni­za­vo Griga­lius XV, o 1927 me­tais Pi­jus XI jį pa­skel­bė už­sie­nio mi­si­jų glo­bė­ju.

Piero Lazzarin Mažoji šventųjų enciklopedija „Šventųjų knyga”, Katalikų pasaulio leidiniai