Vyto Ruginis rež. Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“. Mato Astrausko nuotr.

Bernardo vaidmuo atrodo sukurtas būtent aktoriui Vyto RUGINIUI – Amerikos lietuvis grįžta į tėvų žemę, skiriasi tik kelionės tikslas. Bernardas tikėjosi atrasiąs stebuklą. O kas laukė Vyto?

Kaip saulėtąją Kaliforniją iškeitėte į kiaulių draugiją?

Prie to prisidėjo nemažai žmonių ir „Facebooko“ kontaktų. Gavęs scenarijų perskaičiau jį tą patį vakarą. Man labai patiko filmo rimta, bet kartu juokinga istorija ir išplėtoti personažai. Galiausiai „Skype“ konferencijoje su filmo režisiere ir scenarijaus autore Egle Vertelyte ir prodiuseriu Luku Trimoniu aš skaičiau tekstą lietuviškai. Režisierė vėliau sakė, kad jau nuo pirmų mano žodžių nušvito – būtent tokio natūralaus akcento ji ir ieškojo.

Eglė su Luku atrodė patenkinti, o aš buvau patenkintas, kad jiems patiko. Be to, man buvo smalsu, juk niekada nebuvau buvęs Lietuvoje. Kaip filme Bernardas keliauja į Lietuvą, taip panašiai buvo ir man – grįžau į vietą, iš kurios išvyko mano tėvai. Tai šiaip sau nevyksta.

Ką žinojote apie 1992-uosius metus?

Iš laikraščių žinojau, kad 1990 metais Lietuva paskelbė paliekanti Sovietų Sąjungą ir atkurianti nepriklausomybę, tačiau Rusija tai pripažino tik 1991 metais. Tuoj po to pasigirdo įvairių istorijų apie tai, kad lietuviai nori atgauti žemes ir kitą turtą, kadaise priklausiusį jų tėvams ar seneliams. Mano tėtis sakė, kad pereinamasis laikotarpis nebus lengvas ir kad sunkiausia bus vyresnės kartos žmonėms. Jis buvo teisus – įsitikinau tuo su filmavimo komanda važinėdamas po mažesnius Lietuvos miestelius.

Turbūt turėjote savų istorijų apie Lietuvą ne tik iš spaudos puslapių?

Daugiausia pasakodavo mano tėtis. Kai buvau 12 metų, mamai diagnozavo smegenų auglį. Kitus ketverius metus visas mano pasaulis sukosi apie operacijas ir vaistus, o kai mama mus paliko, Lietuva ir lietuviškumas tikrai nebuvo prioritetų sąraše. Man reikėjo išmokti gyventi be mamos, o tėčiui auginti tris sūnus svetimoje šalyje. Tiesiog nebuvo kada galvoti apie praeitį.

Tad atsimenu tik, kokia tai graži šalis ir kokia didelė buvo tėvo šeima. Mičigane yra
Union Pier, kur daug lietuvių leidžia vasaras. Tėtis sakydavo, kad Union Pier smėlio kopos ir medžiai primena jam Lietuvos paplūdimius ir miškus.

Vyto Ruginis ir Eglė Mikulionytė rež. Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“. IN SCRIPT nuotr.

Ar svarbu grįžti prie savo šaknų?

Tai priklauso nuo žmogaus. Aš gimiau Volverhamptone, Anglijoje, o ketverių metų jau stovėjau laivo, keliaujančio į Niujorką, denyje. Mano tėvai keliavo ieškoti laimės. Kaip suprantu, močiutė iš tėčio pusės pasakė, kad jis turi palikti Lietuvą. Tėtis tuo metu nebuvo vedęs ir neturėjo šeimos, tad geriausia jam buvo išvykti, nes nepriklausomos Lietuvos ateitis kybojo ant plauko. Iš pradžių – Anglija, tada – Amerika. Lankiau lietuvių šokių būrelį, lietuvių kalbos pamokas, leisdavau laiką stovyklose. Viskas buvo puiku. Tačiau tuomet susirgo ir mirė mama. Turėjau išsiaiškinti, ką noriu daryti ir kuo noriu būti. Geriausias būdas atrodė maištauti ir bėgti nuo savo praeities. Bėgdamas užšokau ant aktorystės ir susitelkiau į ją.

Kuo skyrėsi jūsų kaip aktoriaus darbas Holivude ir Lietuvoje?

JAV sukūriau daugiau nei šimtą įvairiausių vaidmenų, nuo KGB agento iki vampyro. Dirbau daugelyje filmų ir televizijos serialų, kuriems pasibaigus kiekvienas pasuka skirtingais keliais ir nepalaiko ryšių.

O Lietuvoje visa prie filmo dirbusi komanda labai sulipo: kartu valgydavome, linksmindavomės, leisdavome laisvalaikį. Tapome šeima. „Stebuklas“ buvo visiškai išskirtinė patirtis, nežinau, ar įmanoma žodžiais apibūdinti tai, kaip mane sutiko šie kūrybingi ir profesionalūs žmonės. Tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime – galėjau daryti tai, kas man patinka labiausiai. Ir galėjau tai daryti Lietuvoje.

Bernardas su savimi į Lietuvą pasiima raudoną kadilaką – it mažas berniukas meškiuką, kad kai bus liūdna, galėtų prisiglausti?

Meškiukas – meilės ir švelnumo poreikis, o kadilakas – pompastiškas Bernardo statuso, nuosavybės simbolis, kapitalizmo išraiška. Tai jo ego, jo stiprybė. Amerikietis nori atrodyti didesnis, geresnis ir įtakingesnis, negu yra iš tikrųjų. Be to, atvyksta į Lietuvą kupinas didžiulių vilčių. Tiesa, jis gana vienišas, tačiau šiaip nėra labai sudėtingas personažas. Užtat Irena – yra. Ją labai gražiai ir meistriškai suvaidino Eglė Mikulionytė.

Apie jūsų kūrybinį tandemą su Egle Mikulionyte jau sklando legendos...

Ji apskritai viena geriausių aktorių, su kuriais teko kada nors dirbti. Tiesiog fenomenali. Mano vaidmuo, Bernardas, suka naratyvą, bet jis nėra pagrindinis veikėjas. Tai Irenos istorija. Eglė dirbo itin sunkiai ir daug, nuolat galvojo apie savo vaidmenį. Ir su ja labai jauku ir gera dirbti. Ji protinga, jautri, linksma, dosni, atvira idėjoms, kūrybinga, išradinga, žaisminga, sumani ir atkakliai ieškanti tiesos. Mums labai smagu dirbti kartu, ir manau, filmas parodo mūsų tvirtą ryšį. Pastarąjį kartą su Egle matėmės Toronto filmų festivalyje. Nuo filmavimų buvo praėję daug laiko, bet kai susitikome, atrodė, kad atsisveikinome tik vakar.

Vyto Ruginis rež. Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“. Mato Astrausko nuotr.

Kaip susidraugaujate su scenarijumi?

Visų pirma scenarijus turi tiesiog patikti. Tada ieškau panašių patirčių savo gyvenime ir mėginu jas perkelti į vaidmenį. Sunku pasakyti, kokią įtaką galutiniam rezultatui gali padaryti aktorius. Kai jau baigei vaidinti, esi režisieriaus ir montažo režisieriaus rankose. Norėčiau būti šalia, kai filmas montuojamas. Manau, kad ir dauguma aktorių. Ir būtent todėl jie mūsų neįsileidžia (šypteli).

Kokie įspūdžiai iš filmavimo – kas linksma, liūdna ar įsimintina?

Na, tai, kad aš nekalbu lietuviškai, iš pradžių buvo šiokia tokia problema (šypteli). Bet labai greitai kalbos jausmas sugrįžo – negaliu sakyti, kad filosofuoju laisvai, tačiau esmę pagaunu.

Žinoma, kiaulių ferma buvo tikras atradimas. Kvapas – tiesiog nepakartojamas: jis įsigerdavo į rūbus ir net odą. Todėl į filmavimo aikštelę niekada neidavau su savo drabužiais, bet smarvės atsikratyti galėdavau tik daug laiko praleidęs duše.

Kai tik atvykau ir pradėjome filmuoti, jaučiausi kaip zoologijos sodo eksponatas. Pasirodydavau aikštelėje, ir dalis komandos spoksodavo į mane, tarsi mėgintų suprasti, kas aš toks ir ką čia veikiu. Tas ateivis – amerikietis aktorius. Ateidavau šeštą ryto, tada Rasa, antroji režisierės asistentė, dėbtelėdavo į mane ir paklausdavo: kas negerai? O aš atsakydavau, kad dabar šešios ryto, šalta, ir mes dirbame kiaulidėje, taigi viskas tiesiog fainai. Jei nebūčiau šypsojęsis, Rasa tikrai būtų pagalvojusi, kad mano pasaulis byra į gabalus.

 Ar jūsų pasaulio šiek tiek nesudrebino netikėtai atsiradę giminaičiai?

Viskas įvyko anksti rytą, apie pusę septynių – jie mane susirado paskambinę Eglei Mikulionytei. Taip sužinojau, kad turiu pusseserę Ireną.

Vieną savaitgalį išvažiavau jos aplankyti. Pažintis nebuvo lengva, nes mano lietuvių kalba gana ribota, o Irena, mano pusseserė, ir jos vyras Pranas nekalbėjo angliškai. Irena išsitraukė nuotraukas. Savo motinos, mano tėvo sesers, Rozalijos. Irena buvo mano pirmoji pusseserė. Jie kilo iš labai didelės šeimos. Mano tėvas turėjo 8 brolius ir seseris. Pažiūrėjęs į visas nuotraukas buvau priblokštas. Tai didžiulė istorija, kurios pastaruosius 61 metus žinojau tik mažą dalį.

Eglė Mikulionytė ir Vyto Ruginis rež. Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“. IN SCRIPT nuotr.

Minėjote, kad labiausiai įsiminė maistu išreiškiama meilė?

Susitikę su giminėmis daugiausia laiko mes valgėme. Kai įžengiau į restoraną, pamačiau dar 12 laukiančių susipažinti su manimi žmonių. Mūsų jau laukė ilgas stalas, paruoštas puotai, jį puošė visokiausi šalti užkandžiai, salotos ir kiti skanėstai. Visu tuo maistu ant stalo galima būtų pamaitinti 40 žmonių, o dar net nebuvo patiekti karšti patiekalai. Prisistatymai buvo greiti ir įsiutę. Vienas po kito. Vienas po kito, intensyviai, žodingai ir emocionaliai. Buvau apstulbęs. Dar 3 pirmosios kartos giminaičiai: dvi Irenos seserys Zita, Roma ir pagaliau Algirdas, mano tėvo brolio Vincento sūnus. Ir viskas – 4 pirmosios eilės giminaičiai, apie kuriuos nieko nežinojau. Jie man įteikė tradicinę Lietuvos tautinę juostą.

Ir štai patiekti karštieji patiekalai. Norėčiau tiksliai nupasakoti, kas ten buvo, bet viskas, ką prisimenu – kai tik suvalgydavau kąsnį, kažkas vis krovė maistą man į lėkštę. Mes kelias valandas valgėme, kalbėjomės ir kėlėme tostus. Žmonės man pasakojo apie savo gyvenimus, kaip pasikeitė Mažeikiai, kad aš esu paprastas žmogus („paprastas žmogus, Vytai“). Manau, kad jie nebuvo tikri, ar nebūsiu kitoks nei jie. Galbūt galvojo, kad esu kažkoks pasikėlęs Holivudo aktorius.

Gražūs, be galo svetingi, viską atiduodantys žmonės. Dosnūs laiko ir emocijų. Susitikimas su gimine leido man pajusti ryšį su istorija. Mes labai skirtingi, tačiau tai netrukdė pažinti vieniems kitus. Mūsų tolimi pasauliai darniai susijungė po Irenos ir Prano stogu.

Kodėl eitumėte į „Stebuklą“ kaip žiūrovas?

Dėl unikalios istorijos. Dėl puikių aktorių: Eglės Mikulionytės, Andriaus Bialobžeskio, Danielio Olbrychskio. Istorija įdomi, nes ji ne tik apie moterį ir jos kančias permainų laikais, tai ir istorinis žvilgsnis. Eičiau ir dėl režisierės Eglės Vertelytės. Jos puikus darbas yra vertas būti pamatytas ir įvertintas. Tikiuosi, kad ir Lietuva, ir visas pasaulis pamatys daugiau Eglės Vertelytės darbų. „Stebuklas“ juokingas, rimtas, absurdiškas, desperatiškas, viltingas, kartu provokuojantis ir labai žmogiškas. Ir jo labai stipri komanda – iš Lietuvos, Lenkijos ir Bulgarijos. Bendros pastangos davė puikų rezultatą.

Nekantrauju kurti tęsinį. Režisierė dar nežino, bet aš jau matau, kaip Irena pasirodo Santa Monikoje su lagaminu rankose ir pasibeldžia į Bernardo duris... (viltingai susimąsto).

Vyto Ruginis rež. Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“. Loros Mushevos nuotr.