Šiais metais Vilniaus arkivyskupija paskelbė planus sostinėje plėsti katalikiškų ugdymo įstaigų tinklą: Pašilaičiuose ketinama statyti progimnaziją ir vaikų darželį, katalikiškos mokyklos bei pagyvenusių žmonių dienos centro savo rajone tikisi ir nemažai Pilaitės gyventojų (tiesa, kita dalis mikrorajono šeimų toje pat vietoje norėtų matyti valstybinę mokyklą). Visi supranta, kokios svarbios yra ugdymo įstaigos, į kurias iš saugios namų aplinkos išleidžiame savo mažuosius. Juk čia jie praleidžia daug laiko, stebi ir perima mokytojų bendravimo, elgesio modelius, vertybes, pasaulio supratimą, mokosi rasti savo vietą tarp bendraamžių. Kuo ypatinga katalikiška mokykla? Kuo ji skiriasi nuo įprastos valstybinės? Apie tai kalbamės su tris sūnus į Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją leidžiančia mama Jurgita Pocevičiene.

Kaip atradote Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją? Juk ji – toli gražu ne arčiausiai namų esanti mokykla?

Prieš kokį dešimtmetį visiškai atsitiktinai išvydau reportažą iš „Versmės“ mokyklos (dabar – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija), jame vyresniųjų klasių mokiniai pasakojo apie savo mokymąsi. Mane pakerėjo ta branda, su kuria jie kalbėjo apie savo santykį su aplinkiniu pasauliu, atida greta esantiesiems. Mintyse pasižymėjau šią vietą ir, atėjus laikui ieškoti savo būsimam pirmokui mokyklos, susiradau ją. Žinoma, įspūdžiui susikurti vien gražios televizijos laidos neužteko, tad keliaudama į „Versmės“ mokyklą visą laiką turėjau omeny, kad mūsų vaikai ten praleis didžiąją dalį dienos ir, labai tikėtina, dvylika savo gyvenimo metų. Man buvo labai svarbu, kokia aplinka juos sups, kokiomis vertybėmis bus pagrįstas ugdymas ir kokia mokyklos bendruomenė.

Kokiais kriterijais vadovavotės rinkdamiesi mokyklą, kas jums atrodė svarbiausia?

Kiekvienas renkamės pagal savus subjektyvius kriterijus – atsižvelgiame ir į vietą, kurioje mokykla yra, kaip ji pasiekiama, ir į finansinę padėtį, ir į tai, kaip mokytojai paruošia būsimiems egzaminams... Labai džiaugiuosi, kad šioje mokykloje randam tiek daug svarbių dalykų. Pirmiausia tai, kad mokykla nedidelė (šiuo metu joje mokosi per 500 mokinių), tad lengva susiorientuoti ir bent jau iš matymo žinoti kone visus moksleivius, bendruose renginiuose pažinoti jų tėvus. Antra, čia diegiamos vertybės grįstos krikščioniškais principais. Tai suteikia mokyklai veidą ir savotišką liniją, kuria stengiesi vadovautis gyvenime, preziumuoji, kad ir kiti jomis vadovaujasi. (Tiesa, šie lūkesčiai savo ir kitų atžvilgiu kartais ir lieka tik lūkesčiais, nes krikščionybė – ne pats lengviausias kelias.) Trečia, moksleiviai čia mokosi nuo pirmų klasių iki pat finišo, tad nėra įtampos dėl būtinybės keisti aplinką, draugus. Be to, mums, tėvams, patogu pasiimti visus tris sūnus iš vienos įstaigos.

Kuo ši mokykla ypatinga Tau, trijų jos mokinių mamai?

Kadangi šioje mokykloje apie 16 proc. vaikų yra neįgalūs, mokiniai tiek savaime, tiek padedami mokytojų, mokosi gyventi visuomenėje tokioje, kokia ji ir yra – įvairioje, sudėtingoje, kur yra ir silpnesnių, mažesnių, ir stipresnių, didesnių. Ir čia jie nepaliekami džiunglių įstatymams, bet ugdomi būti dėmesingesni, labiau atjaučiantys, daugiau galintys. Į šį procesą labai aktyviai įtraukiami ne tik patys vaikai ir gimnazijos darbuotojai (tarp jų ir psichologė bei socialinė pedagogė), bet ir tėvai – nuo individualių problemų sprendimo iki bendrų mokymų aktualiomis temomis. Gimnazijoje mokosi ir pabėgėlių iš karo siaubiamų zonų vaikai – jie yra tylūs šiandienos įvykių liudininkai. Tada supranti, kaip visa tai realu ir kad mes esame pajėgūs padėti.

Pirmomis dienomis buvo neįprasta, nes ši mokykla skyrėsi nuo tų, kurias lankiau pati – aplink klega mokiniai, koridoriuje vaikštinėja vienuolės ir budi mokytojai, neįgaliųjų vežimėliais tarp kitų su savais reikalais rieda vaikai, užkalbina Dauno sindromą turinti mergaitė... Valstybinėje mokykloje to nepamatysi, o čia – kasdienybė. (Jurgita rengia ir veda edukacines programas, tad lankosi įvairiose mokyklose – aut. past.) Spalvinga, įdomi, su savais džiaugsmais ir problemomis kasdienybė.

Kiek į mokyklos bendruomenę, kartu ir į ugdymo procesą, įtraukiami mokinių tėvai?

Kaip ir kiekvienoje mokykloje, labai daug kas priklauso tiek nuo pavienių tėvų ir jų nusiteikimo bendradarbiauti su mokytojais, tiek nuo bendruomenės, kuri susitelkia ir kartu švęsti, ir spręsti iškilusius klausimus. Per susitikimus pažindinamės, tęsiame bendravimą klasių forumuose, kartais, nelaukdami auklėtojų iniciatyvos, organizuojame pasibuvimus patys. Gimnazija turi savo poilsio erdvę – sodybą Balingrade (Švenčionių r.), joje vyksta vasaros stovyklos, savaitgalių išvykos su žaidimais ir laužu.

Ar gimnazijos mokinių tėvai privalo būti aktyvūs katalikai? Ar priimami ir vaikai iš netikinčių šeimų?

Tėvai mokyklos gyvenime gali dalyvauti ir aktyviau, ir pasyviau – tai priklauso nuo norų ir galimybių. Aišku, jei šeimoje priešiškai nusiteikę tiek Bažnyčios, tiek visos krikščionybės atžvilgiu, neverta apsimetinėti ir painioti vaiko. Mes, ko gero, ir į bet kokią mokyklą neleistume savo vaiko, jei mums būtų nepriimtina jos atmosfera. Tačiau jei tėvai pripažįsta bendras moralines vertybes ir yra pasirengę klausytis, atviri dialogui, tikrai drąsiai gali leisti savo atžalą į katalikišką mokyklą. Būna, kad jie ir patys panorsta gilinti savo žinias, aktyviau dalyvauti bendruomenės veikloje (nebūtinai religinėje). Kai kurie tėvai tiesiog nusiramina, kad jau nebeturi rūpesčio dėl mokyklos pasirinkimo, pernelyg nesigilina ir pasirenka neutralią poziciją. Būna, kad šeimos keičia ugdymo įstaigą, bet paprastai dėl kitų priežasčių, o ne dėl katalikiško auklėjimo. (Tiesa, nepasidomėjau, kokios priežastys dažniausios, tad dabar galiu tik spėlioti, remdamasi kartais pasitaikančiu vaikų bendraklasių judėjimu.) Į jų vietas paprastai ateina nauji mokiniai, tad klasės būna užpildytos, nes norinčiųjų čionai patekti yra daugiau, nei mokykla turi galimybių priimti.

Kuo pasižymi katalikiškas mokymas ir ugdymas? Ne taip retai gali išgirsti replikų, kad krikščioniškoje mokykloje net gamtos ar tikslieji mokslai dėstomi kitaip.

Kartais girdėti atsiliepimų, kad katalikiškoje mokykloje labai sustiprintas religinis mokymas, kone Šventojo Rašto kalimas... Gal žmonės painioja kunigų seminariją su bendrojo lavinimo mokykla? Tiesa, gimnazijoje įvairūs ženklai primena, kad Dievas yra tarp mūsų. Tai byloja kryžius klasėje, rytmetinė maldelė pradedant pirmą pamoką, seserų vienuolių šypsena ir koplyčia pirmajame aukšte, į kurią kiekvienas norintis gali užeiti. Tačiau bendrai pamokose vaikai mokosi to paties ir iš tų pačių vadovėlių, kaip ir bet kurioje kitoje mokykloje. Net tikybos pamokos nesustiprintos – vyksta kartą per savaitę, kaip ir numato bendroji programa. Mokiniai jose gilina žinias ir apie krikščionybę, ir apie kitas pasaulio religijas, diskutuoja, žiūri filmus, juos vėliau aptaria su mokytoja. Kartu su galinčiais ir norinčiais bendruomenės nariais šv. Mišiose pažymi mokslų metų pradžią ir pabaigą. Kartą per metus vyksta į rekolekcijas. Ir visa tai per metus labai gražiai įsikomponuoja tarp kitų išvykų, muziejų lankymo, pamokų ir atsiskaitymų, būrelių ir varžybų – yra tiesiog gyvenimo dalis, o ne prie nieko nederantys įvykiai. Labai prasminga tai, kad dukart per metus užsiima socialine pilietine veikla: vaikai su mokytojais ir jų padėjėjais, atsižvelgdami į galimybes, keliauja ten, kur reikalingas jų dėmesys ar pagalba – pabendrauti į senelių namus, sutvarkyti prišiukšlintą parką ir pan. Būna proga ir suteikti realią pagalbą, ir susimąstyti – taip auga socialinis atsakingumas bei sąmoningumas. Visas ugdymo procesas nuosekliai siekia švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtinto katalikiškos mokyklos tikslo – suteikti valstybės nustatytą išsilavinimą, išugdyti kūrybingą ir intelektualią, darnią ir savarankišką, laisvą ir atsakingą asmenybę, kuri, įsisąmoninusi krikščioniškąsias vertybes, gebėtų rinktis prasmingus gyvenimo ir veiklos tikslus, siektų socialinio teisingumo ir savo gebėjimais tarnautų visuomenės gerovei.

Kokių dar privalumų ar kasdienių užsiėmimų siūlo privati katalikiška mokykla savo mokiniams? Ir kiek tėvams tai kainuoja?

Gimnazijos mokiniai dažnai per ilgąją pertrauką išbėga į kiemą, kuriame padedant studentams iš Vokietijos ne taip seniai buvo įrengta žaidimų erdvė. Buvo labai smagus projektas, į kurį įsitraukė ne tik mokyklos darbuotojai ir minėti studentai, bet ir vaikai, ir jų tėvai. Kartu galvojo, lipdė maketus, vėliau iš peties pasidarbavo statydami tai, ko prikūrė. Ir, nors bendrą tvarką nuolat prižiūri budintys mokytojai, šimtu procentų nelaimingų atsitikimų neišvengsi – kartą po pamokų, bekvailiodamas su broliu, mano pradinukas pargriuvo ant rankos ir susilaužė dilbį. Tuomet praktiškai įsitikinome, kaip gerai, kad gimnazija yra pasirūpinusi moksleivių draudimu nuo nelaimingų atsitikimų – užpildėme reikiamus dokumentus ir vaikas be jokių trukdžių gavo draudimo išmoką. Jei kalbėsime apie finansinę pusę, ši katalikiška mokykla, ko gero, yra pigiausia privati mokykla – sumokame kur kas mažiau nei už bet kokį lankomą būrelį ne gimnazijoje. Mėnesio mokestis už vieno mokinio ugdymą yra 28,96 euro, tačiau iš mūsų šeimos mokosi 3 vaikai, todėl mums kainuoja perpus mažiau. Porą būrelių mūsų vaikai lanko ir pačioje gimnazijoje (beje, nemokamai), tad, kai dalyvauja sporto varžybose ar šoka koncertuose, džiugu, jog atstovauja mokyklai ir parsiveža apdovanojimų.

Ar vaikai noriai lanko mokyklą?

Ar mano vaikai noriai eina į mokyklą? Ne, nes kur kas smagiau žaisti kompiuterinius žaidimus, nei anksti keltis ir mokytis. Tiesa, įgytomis žiniomis noriai vieni prieš kitus puikuojasi, o geriausiu dalyku mokykloje vadina draugus.

Galbūt galėtum išskirti visai mokyklos bendruomenei ypatingą įvykį?

Kurį laiką buvo svarstomas gimnazijos pavadinimo keitimo klausimas – lyg ir jautėme, kad iš „Versmės“ išaugome. Labai džiaugiuosi, kad buvo pasirinktas Palaimintojo Teofiliaus Matulionio vardas – šių laikų neišgalvoto herojaus, taip atkakliai besistiebusio į šviesą ir mylėjusio teisybę. Manau, kad dabar, kai vaikai auga išgalvotų kompiuterinių pasaulių, niekad neegzistavusių voražmogių aplinkoje, ypač svarbu turėti dvasiškai stiprių, realių žmonių pavyzdį. Palaimintasis T. Matulionis – vienas iš jų.

Kuo vis dėlto labiausiai jus, tėvus, džiugina Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija?

Nematau Vilniuje analogo tarp valstybinių mokyklų, kur taip sėkmingai drauge mokytųsi tokie skirtingi vaikai su skirtingomis galimybėmis. Gimnazija pritaikyta judėti vežimėliais, moksleiviai su negalia naudojasi liftu, čia vietą sau randa ir pabėgėlių iš Sirijos vaikai, ir gudruoliai, ir svajotojai, ir paprasčiausi išdykėliai. Tarp kitko, kaip ir visose mokyklose, pastarieji per pamokas trukdo labiau nei kurie kiti. Bet kuriuo atveju, mokyklos, kurios vadovybė, dirbantys mokytojai ir tėvai bendradarbiauja, o ne užsibarikaduoja savose pusėse, veikla yra sėkminga. Bendradarbiavimo taisyklė svarbi daugeliu atvejų.

Ką galėtum pasakyti žmonėms, kurie abejoja, ar katalikiška mokykla reikalinga?

Nesuprantu tų, kurie Pilaitės bendruomenėje skanduoja „arba–arba“, užuot sakę „ir–ir“. Išties džiugu, kad Vilniaus arkivyskupija čia nori pastatyti mokyklą ir bendruomenės centrą, ir Vilniaus savivaldybė nusprendžia daryti tą patį – kai jos abi įvykdys savo ketinimus, laimės bendruomenė. Vienintelė Arkivyskupijos sąlyga – katalikiška mokykla turėtų stovėti prie bažnyčios (tai logiška). Tikiu, kad Vilniaus savivaldybė yra numačiusi tinkamų vietų naujų mokyklų ir darželių statybai, tad vieną jų galėtų ir skirti žadėtajai mokyklai.

Kalbėjosi Vilma Razmislevičienė