Toliau publikuojame žurnale „Naujasis židinys-Aidai“ Nr 5. paskelbtą kard. Francesco Coccopalmerio knygos ištrauką, kurioje detaliai analizuojamas garsusis „Amoris laetitia“ 8 skyrius. Jūsų dėmesiui – antroji dalis. 

Pirmoji straipsnio dalis čia >>>

Antroji straipsnio dalis čia >>>

*  *  *

  1. Santykio tarp doktrinos, bendros normos ir atskirų asmenų individualiose situacijose problema

Tai, kas išdėstyta ankstesniame skyriuje, kyla iš platesnės temos, kuri paprastai paliekama nuošalėje.

4.1. Pirmiausia pažvelkime į atitinkamas AL ištraukas:

Negana vien svarstyti, ar asmens veiksmai atitinka visuotinį įstatymą ar normą, ar neatitinka, nes to nepakanka konkrečioje žmogaus egzistencijoje įžvelgti ir laiduoti visišką ištikimybę Dievui. Karštai prašau visada atminti tai, ko moko šventasis Tomas Akvinietis ir ką mokomės taikyti praktikuodami pastoracinį įžvelgimą: „Nors visuotinybės srityje yra būtinumo, juo labiau leidžiamės į tai, kas individualu, juo labiau susiduriame su neapibrėžtybėmis. […] Praktikos srityje to, kas individualu, atžvilgiu praktinė tiesa ar norma nėra visiems vienoda, tokia ji yra tik to, kas visuotina, atžvilgiu; taip pat ir tai, kas individualiais atvejais priimama kaip ta pati praktinė norma, nėra visiems žinoma. […] Todėl juo giliau leidžiamasi į tai, kas individualu, juo daugiau neapibrėžtumo“ (Summa theologiae, I–II, q. 94, art. 4). Tiesa, visuotinės normos yra gėris, kurio nevalia nei ignoruoti, nei apleisti, tačiau jų formuluotėmis neįmanoma aprėpti absoliučiai visų individualių situacijų. Sykiu pravartu pabrėžti, kad būtent dėl šios priežasties to, kas yra praktinės įžvalgos individualios situacijos atžvilgiu dalis, nevalia pakelti iki normos lygmens. Tai ne tik atvertų erdvę nepakenčiamai kazuistikai, bet ir iškeltų grėsmę vertybėms, kurias privalu ypač sergėti. (Nr. 304)

Remdamasis visuotiniu normos pažinimu ir ypatingu praktinio įžvelgimo pažinimu, šv. Tomas kitame tekste sako: „Jei yra tik vienas [iš abiejų pažinimų], pageidautina, kad tai būtų konkrečios tikrovės, artimesnės veiksmui, pažinimas“ (Sententia libri Ethi­corum, VI, 6 [ed. Leonina, t. XLVII, 354]). (ibid., iš. 348)

Todėl ganytojas negali tenkintis vien moralės įstatymų taikymu tiems, kurie gyvena „nereguliarioje“ situacijoje, tarsi tai būtų akmenys, svaidomi į žmonių gyvenimą. Taip elgiamasi turint užvertas širdis, besidangstančias Bažnyčios mokymu, „kad, atsisėdusios į Mozės krėslą, teistų, kartais pasipūtusios ir paviršutiniškai, sunkius atvejus ir sužeistas šeimas“ (Kreipimasis užbaigiant Vyskupų sinodo 14-ąją ordinarinę generalinę asamblėją (2015-10-24): L‘Osservatore Romano (2015-10-26–27), p. 13). Panašiai yra pareiškusi Tarptautinė teologijos komisija: „Todėl prigimtinio įstatymo negalima pateikti kaip rinkinio jau nustatytų taisyklių, kurios savaime a priori siūlosi moraliniam subjektui; prigimtinis įstatymas yra sprendimo priėmimo – itin asmeniško – proceso objektyvaus įkvėpimo šaltinis“ (Visuotinės etikos paieška: naujas požiūris į prigimtinį įstatymą, (2009), 59). (Nr. 305)

4.2. Taigi čia aptariamo santykio problema yra esminė, tik dėl sudėtingumo ją reikia atidžiai apsvarstyti. Čia turime apsiriboti keliomis pastabomis.

a) Pakanka pradinio asmens būties apmąstymo, idant iškart pastebėtume dvilypumą. Viena vertus, visi asmenys turi bendrųjų savybių, kurios sudaro asmens tikrovę; tai yra asmens ontologija bendrąja prasme, – visiems žmonėms būdingos savybės. Kita vertus, kiek­vienas asmuo greta bendrųjų savybių turi ir išskirtinių savybių, kurios sudaro asmens tikrovę; tai yra asmens ontologija, – jo individualumo, išskirtinumo, konkretumo prasme. Taigi kiekvienas asmuo dėl bendrųjų savybių yra toks pat, kaip bet kuris kitas asmuo, bet dėl savo išskirtinių savybių skiriasi nuo bet kurio kito

Atkreiptinas dėmesys, kad kalbėdami ir apie bendrąsias savybes, ir apie išskirtines, kalbame apie asmens ontologiją. Tačiau galima užčiuopti ir išskirti du asmens ontologijos tipus. Pirmasis tipas yra iš bendrųjų ir tik iš bendrųjų savybių sudaryta ontologija, taigi apimanti bendrus ir abstrakčius bruožus. Antrasis tipas yra iš bendrųjų ir iš išskirtinių savybių sudaryta ontologija, taigi apimanti išskirtinius ir konkrečius bruožus.

Tad neatrodo, kad kiltų abejonių, jog kalbant apie asmens ontologiją, reikia atsižvelgti ne tik į bendrąsias, bet ir į išskirtines savybes, – dėl paprastos ir akivaizdžios priežasties, kad šios savybės, tegul ir nesudarydamos bei negalėdamos sudaryti bendrosios, taigi abstrakčios kiekvieno asmens ontologijos, sudaro išskirtinę, taigi konkrečią šio asmens ontologiją.

b) Tai, kas pasakyta, pasirodo ypač įdomu susidūrus su tomis savybėmis, kurios tam tikru būdu apriboja asmenį, ypač jo gebėjimus suprasti, norėti, taigi ir veikti. Tokiais atvejais turime reikalą ne tik su tiesiog asmeniu, o su tokiu, kuris pasižymi išskirtine ribojančia savybe, kuri reiškia negebėjimą veikti normaliai.

AL įvairiose vietose aptariamos šios savybės, kurios riboja asmens gebėjimą veikti, pasitelkiant „sąlygotybių“ ar „švelninančių aplinkybių“ sąvokas ir silpnumo įvaizdį. Apie sąlygotybes ir švelninančias aplinkybes kalba jau 3.5 poskyryje pateiktos ištraukos, o silpnumo įvaizdis mus pasitinka 8 sk. pavadinime ir atsikartoja daugelyje vietų:

Sinodo tėvai patvirtino: Bažnyčia, suvokdama, jog santuokinio ryšio nutraukimas „prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, kad daugelis jos vaikų silpni“ (Relatio Synodi, 2014, 24). […] „Bažnyčia turi dėmesingai ir rūpestingai lydėti savo silpniausiuosius vaikus, paženklintus sužeistos ir žlugusios meilės“ (ibid., 28). (Nr. 291)

Sinodas dėmesio skyrė įvairioms silpnumo ar netobulumo situacijoms. (Nr. 296)

[N]uoširdžiai tikiu, kad Jėzus nori Bažnyčios, dėmesingos gėriui, kurį Šventoji Dvasia skleidžia tame, kas silpna. […] Ganytojai, siūlantys tikintiesiems pilnutinį Evangelijos idealą ir Bažnyčios mokymą, sykiu turėtų padėti persiimti atjautos silpniems žmonėms logika. (Nr. 308)

c) Gerbti asmens ontologiją visada buvo ir ypač šiandien yra esminga Bažnyčios gyvenimui, ypač sielovados veiklai. Čia pabrėžtina, kad kai sakau: gerbti asmens ontologiją, – tai turiu omenyje abu tos ontologijos aspektus, ir bendrųjų, ir išskirtinių savybių.

Ir išties manau, kad nors kitais laikotarpiais ir atrodė, kad Bažnyčia didesnę svarbą teikia pirmajam aspektui, šiomis dienomis, regis, priešingai, daugiau pastoracinio dėmesio skiria antrajam aspektui. Galbūt toks elgesys prasidėjo ar bent juntamai suintensyvėjo (nes nieko Bažnyčioje nėra išties naujo) nuo Vatikano II Susirinkimo ir akivaizdžiai pasireiškia popiežiaus Pranciškaus pastoracinio stiliaus pavyzdžiuose.

4.3. Po asmens ontologijos apmąstymo ir išskirtiniuose jos elementuose, o ypač tuose, kurie tam tikru būdu apriboja asmens gebėjimą normaliai veikti, man regis, AL veda prie trijų svarbių pasekmių: a) vadinamosios „laipsniškumo taisyklės“, b) potencialaus gėrio vertinimo, o ne staigaus pasmerkimo visų tų asmenų, kurie nevykdo įstatymo ar jį vykdo tik iš dalies ir c) iš to kylančio poreikio susilaikyti nuo teisimo tų asmenų kaip kaltų, taigi esančių sunkios nuodėmės būklėje.

a) Vadinamoji „laipsniškumo taisyklė“ daug kartų atsikartoja popiežiaus Pranciškaus mokyme, Vyskupų Sinodo teiginiuose ir paraginime AL. Pažvelkime bent į vieną ištrauką:

Šiuo atžvilgiu šventasis Jonas Paulius II suvokdamas, kad žmogus „pažįsta, myli ir įgyvendina moralinį gėrį pagal įvairius augimo etapus“ (Familiaris consortio, 34), pasiūlė vadinamąją „laipsniškumo taisyklę“. Tai ne „įstatymo laipsniškumas“. Šis laipsniškumas taikytinas laisviems aktams tų subjektų, kurie dar nepajėgia iki galo suprasti, įvertinti ar įgyvendinti objektyvių įstatymo reikalavimų. Mat ir pats įstatymas yra Dievo dovana, rodanti kelią, visiems be išimties skirta dovana, kuria galima gyventi malonės galia, net ir kiekvienam žmogui „laipsniškai vis labiau įtraukiant Dievo dovanas ir jo neatšaukiamos bei absoliučios meilės reikalavimus į žmogaus asmeninio bei socialinio gyvenimo visumą“ (ibid., 9). (Nr. 295)

Taigi vadinamoji „laipsniškumo taisyklė“ numato asmens negebėjimą ar rimtą sunkumą laikytis įstatymo (jo pilnatvėje, su visais reikalavimais) dėl silpnumo. Tokiems tikintiesiems sielų ganytojai turės, viena vertus, nurodyti idealą, tai yra įstatymą jo pilnatvėje, su visais reikalavimais, kita vertus, turės pasirūpinti jų silpnumo išgydymu, taigi auginti jų gebėjimą veikti, tam pasitelkiant normalias sielovados priemones, ypač pamokslavimą ir sakramentus.

Nuo šio atvejo turime skirti kitą neįmanomybės ar rimto sunkumo laikytis įstatymo atvejį.

Išties įstatymas duotas visiems žmonėms ir nei atsižvelgia, nei galėtų tą padaryti, į negebėjimo normaliai veikti aplinkybę, taigi laikytis įstatymo, kurioje atskiri asmenys gali atsidurti, pavyzdžiui, ligos aplinkybę. Galime prisiminti, kad sielovadine išmintimi numatydama tokias negebėjimo aplinkybes, kanonų teisė jau iš pat pradžių numatė tam tikras priemones, kurios bend­rai vadinamos aequitas canonica ir iš tokių žinomos pateisinimas, dispensa, epikėja.

Tuo tarpu „laipsniškumo taisyklės“ atveju neįmanomybė ar rimtas sunkumas įgyvendinti įstatymą yra nulemtas negebėjimo norėti, kurį sukelia valios silpnumas. Čia AL prieinama prie dviejų doktrinos ir sielovados požiūriais labai reikšmingų išvadų.

b) Pirmoji išvada yra potencialaus gėrio vertinimas. Peržvelkime keletą ištraukų:

Pripažindami konkrečių lemiančių veiksnių svorį, galime pridurti, kad žmonių sąžinė turėtų būti labiau įtraukta į Bažnyčios praktiką tam tikrų situacijų, kuriose objektyviai neįgyvendinama mūsų santuokos samprata, atžvilgiu. Savaime suprantama, būtina raginti brandinti sąžinę, kuri būtų apšviesta, išlavinta ir lydima ganytojų atsakingos bei rimtos įžvalgos, ir vis labiau pasitikėti malone. Tokia sąžinė gali ne tik suvokti, kad tam tikra situacija objektyviai neatitinka visuotinių Evangelijos reikalavimų, bet ir nuoširdžiai bei sąžiningai pripažinti, kad kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui, ir su tam tikru moraliniu tikrumu atrasti, jog būtent to konkrečioje sudėtingoje ribotybių įvairovėje reikalauja pats Dievas, nors tai iki galo ir neatitinka objektyvaus idea­lo. Kad ir kaip būtų, atminkime, toks įžvelgimas yra dinamiškas ir turi likti visada atviras naujam augi­mo etapui ir naujiems sprendimams, leidžiantiems idealą įgyvendinti visapusiškiau. (Nr. 303)

Įžvelgimu reikia padėti atrasti galimus atsako Dievui ir augimo peržengiant savo ribas kelius. Manymas, kad visa yra tik balta arba juoda, kartais užsklendžia malonės bei augimo gyvenimui ir atima drąsą žengti šventėjimo keliais, kuriais šlovinamas Dievas. Atminkime, „mažas žingsnelis didelio žmogiškojo ribotumo atvejais Dievui gali patikti labiau nei išoriškai teisinga gyvensena tų, kurie leidžia savo dienas nesutikdami rimtų sunkumų“ (Evangelii gaudium, 44). Dvasininkų ir bendruomenės konkreti pastoracija turi į tai atsižvelgti. (Nr. 305)

Vis dėlto iš švelninančių aplinkybių – psichologinių, istorinių ir biologinių – svarumo suvokimo išplaukia, kad, „nemenkinant evangelinio idealo vertės, būtina gailestingai ir kantriai lydėti galimais kasdien save statydinančio asmens etapais“, leidžiant reikštis „Viešpaties gailestingumui, skatinančiam mus daryti galimą gėrį“ (Evangelii gaudium, 44). […] Jėzus nori Bažnyčios […], Motinos, kuri net akimirką, kai aiškiai skelbia savo objektyvų mokymą, niekada neatsisako „galimo gėrio, net ir rizikuodama susitepti kelio purvu“ (ibid., 45). (Nr. 308)

Pateiktos vietos yra žmogiškai ir sielovadiškai neabejotinai vertingos. Man atrodo svarbu dar kartą išskirti tris konkrečias vietas: „kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui […], būtent to konkrečioje sudėtingoje ribotybių įvairovėje reikalauja pats Dievas“ (Nr. 303); „galimus atsako Dievui ir augimo peržengiant savo ribas kelius […]. „mažas žingsnelis didelio žmogiškojo ribotumo atvejais Dievui gali patikti labiau““ (Nr. 305); „„galimais save statydinančio asmens etapais“, leidžiant reikštis „Viešpaties gailestingumui, skatinančiam mus daryti galimą gėrį“ […]. Bažnyčios […], Motinos, kuri neatsisako „galimo gėrio […]““.

Tai pasakymai, kurie nereikalauja komentaro. Vis dėlto jie labai realistiški ir itin gerbiantys kiekvieno konkretaus asmens ontologiją. Pastebėtini teiginiai, kad pats Dievas reikalauja tik to, kas įmanoma ir jam labiau patinka tai, kas yra įmanoma. Taip pat ir Bažnyčia kaip Motina.

  1. c) Antroji išvada: ne staigus pasmerkimas visų tų asmenų, kurie nevykdo įstatymo arba jį vykdo tik iš dalies, ir iš to plaukiantis poreikis susilaikyti nuo šių asmenų teisimo kaip kaltų, taigi esančių sunkios nuodėmės būklėje. Galime paskaityti porą vietų:

Niekinga [*] vien svarstyti, ar asmens veiksmai atitinka visuotinį įstatymą ar normą, ar neatitinka, nes to nepakanka konkrečioje žmogaus egzistencijoje įžvelgti ir laiduoti visišką ištikimybę Dievui. (Nr. 304)

Ganytojai, siūlantys tikintiesiems pilnutinį Evangelijos idealą ir Bažnyčios mokymą, sykiu turėtų padėti persiimti atjautos silpniems žmonėms logika ir vengti persekiojimų bei perdėm žiaurių ir nekantrių nuosprendžių. Pati Evangelija iš mūsų reikalauja neteisti ir nesmerkti (plg. Mt 7, 1; Lk 6, 37). Jėzus „tikisi, kad liausimės ieškoję asmeninių ir bendruomeninių prieglobsčių, leidžiančių laikytis atstu nuo žmogiškųjų dramų branduolio, tikrai prisiliesime prie konkretaus kitų gyvenimo ir pažinsime švelnumo jėgą. Tai darant gyvenimas tampa įstabiai sudėtingas“ (Evangelii gaudium, 270). (Nr. 308)

Ir galime vėl grįžti prie vertingo, jau cituoto (plg. 4.1) 305 skirsnio.

Sakyčiau, visa tai visiškai paaiškina, ką anksčiau sakėme apie asmenį ir apie moralinį veiksmą, tapusį neįmanomu dėl konkrečių aplinkybių, kaip pateiktame pavyzdyje apie daugelį metų sugyvenančią moterį, suvokiančią savo sąjungos neteisėtumą, nuoširdžiai trokštančią tai pabaigti, bet jai neįmanoma, bent tuo metu, įgyvendinti savo ketinimo.

(Bus daugiau)

Tekstą iš italų kalbos (Francesco Card. Coccopalmerio, Il capitolo ottavo della esotazione apostolica postsinodale Amoris Laetitia, Vatican: Libreria Editrice Vaticana, 2017) vertė Jogilė Teresa Ramonaitė.

Naujasis židinys