Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, kreipėsi į jį šimtininkas, maldaudamas:  „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžuotas ir baisia kankinasi“.
    Jėzus jam tarė: „Einu, pagydysiu jį“.
    Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad tu užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau vienam: 'Eik!', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Daryk tai!', ir jis daro“.
    Tai girdėdamas Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“.

Iz 2, 1–5: Viešpats surinks visas tautas į amžinąją Dievo Karalystės taiką

   arba Iz 4, 2–6: Pasididžiavimas ir šlovė visiems išgelbėtiesiems

Ps 122, 1–2. 3–4a. 4b–5. 6–7. 8–9. P.: Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ 

Šiandienos Evangelijos ištraukoje Jėzaus žodžiuose labai daug vilties dėl visos žmonijos išganymo: daugelis ateis, nors aišku, kad ne visi; dangaus karalystėje susės, tai yra įsitvirtins galutinai, ras vietą prie vaišių stalo, tai yra, gaus dangaus atlygį; su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu, tai yra, bendrystėje su didžiavyriais tame tikėjime, kuris patinka Viešpačiui. Čia, ko gero, ir prasideda svarstymas: koks tikėjimas patinka Viešpačiui?

Jėzus ateina į savo mylimą miestą, kur jo klauso, kur vyksta stebuklai vos ne savaime, nes daugelis myli Jėzų. Jėzus mielai ateina ir moko, gydo šiame mieste. Galbūt dėl šios meilės Jėzus taip lengvai kimba į savo dieviškąjį „darbą“, net jei ir pagonis kareivis to prašo. O gal čia Jėzų stipriai paliečia išskirtinė svetimtaučio meilė savo tarnui, ko gero, ne pagoniui, o izraelitui. Tačiau Jis nustebinamas dar labiau - pagonis tiki Jėzaus žodžio galia, tai yra, Jo autoritetu. Jis, Jėzus, Amžinasis, Visagalis, visur Esantysis Tėvo Žodis, dabar atpažįstamas pagonio kareivio.

Šimtininkas gerai supranta valdžios galią – užtenka vyresniajam ką nors paliepti ir viskas vyksta, nes pavaldiniai turi paklusti. Šimtininkas laiko save paklusniu Jėzui pavaldiniu. Ir viskas turi įvykti taip, kaip Jėzus lieps, - jis pasirengęs viską dėl to padaryti. Jis rodo Viešpačiui patinkančio tikėjimo pavyzdį.

Čia dar atsiskleidžia nuostabus išganymo planas. Juk iš tiesų tarnas neprašė būti pagydomas, to prašė tik šimtininkas su savo nuostabiu tikėjimu, nors dar net nepažinodamas Gyvojo Dievo, bet tik gerbdamas Jėzų ir tikėdamas jo galia. O juk išgydymą, dažnai seka ir atsivertimas, nuodėmių atleidimas ir išganymo galimybė. Tad ar negalėtų nuvilnyti per visą pasaulį, per visus laikus paslaptingas tinklas tų, kurie, vienas kitą užtardami pas Jėzų, tikėjime žengia į išganymą, prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

Čia ir mums gera pamoka. Kai mes ko nors stokojame ir pasidaliname su Jėzumi savo reikalais, šimtininko pavyzdžiu turėtume būti pasirengę viską daryti, ką Jėzus lieps kaip geri Jo pavaldiniai ir tikėti jo autoritetu visam pasauliui ir jo reikalams, - viskam kas egzistuoja. Paklusnumas šiam Jėzaus autoritetui keičia viską ne tik mūsų gyvenime, bet atveria galimybę daugeliui įžengti į Dievo karalystę.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai