Kristina Sabaliauskaitė/Roko Darulio nuotr.

Kodėl Samsono ir Dalilos istorija nuo amžių audrino dailininkų vaizduotę? Cranachas, Rembrandt'as ir Rubensas, romantikai, simbolistai, italai, olandai, vokiečiai, austrai – šio motyvo gausa tapyboje stebina. Istorija labai paprasta: jis – jėga garsėjantis izraelitų didvyris, manoma, šiek tiek pasiskolintas iš šumerų Enkidu ir galbūt – graikų Heraklio. Toks stiprus, kad laisvalaikiu plėšo liūtams gerkles ir mojuodamas asilo žandikauliu išguldo ir užmuša priešišką filistiečių armiją. Lyderis, galiūnas – bet lyderis tąja primityviąja galios, jėgos ir vyriškumo prasme („yra jėga - proto nereikia“) nedaug teturinčia bendro su tikrąja stiprybe; veikiau toks stereotipinis stipruolis.

Ne veltui jo vardu šiandienėje rinkodaroje, taikantis į tam tikrą vyrijos grupę, vadinami neįmantrūs mėsos gaminiai ir alus. Skaitant  Senąjį Testamentą, Samsono emocinė istorija nedaug teteikia pagrindo juo kaip personažu žavėtis: įsimylėjęs kažkokią moterį iš Timnos miesto Filistijoje,  jis panūdo ją vesti, tuo sukeldamas ir savo tėvų, ir josios šeimos nepasitenkinimą, mat tuoktis su svetimšaliais, o ypač priešais filistiečiais - nevalia. Tėvas ją slapta išleidžia už buvusio arklininko, įtūžęs Samsonas keršija ne tik nuotakos šeimai, bet visiems filistiečiams – surišęs tris šimtus lapių poromis už uodegų, jas padega ir paleidžia suniokoti visą priešų javų derlių. Jūs man – aš jums atkeršysiu, dar labiau!

Kaip ir dera macho galiūnui, jis ima visas kelyje pasitaikančias moteris, ypač jį traukia tos draudžiamos filistietės – po gražuolės iš Timnos buvo dar paleistuvė iš Gazos, na ir galiausiai – lemtingoji Dalila. Jis ateina, neklausia, paima ir ją, tačiau jo priešai filistiečiai ją papirkę tūkstančiu šimtu sidabrinių, kad šioji iškvostų, kur slypi antgamtinė jo jėga, ir jį pagaliau būtų galima įveikti. Prisimeilinusi po sueities Dalila kvočia. Jis – meluoja: sakosi, kad reikia jį surišti lankų templėmis. Nutaikę progą, filistiečiai jį miegantį suriša templėmis. Samsonas, žinoma, pabudęs sutrauko jas kaip šiaudus. Nepaisydamas to, jis ir toliau lanko Dalilą, jokie pavojaus  varpai  jo ilgaplaukėje galvoje nesuskamba – yra jėga, proto nereikia, Dalila meilinasi ir kvočia vėl – šįkart jis meluoja, kad reikia naujutėlių virvių. Virvės trūksta. Tada – vėl meluoja, kad reikėtų jo ilgus plaukus įausti audimo staklėmis į rietimą. Stakles sulaužo ir iš jų išsirauna. Ketvirtą kartą pasako teisybę: jo galia – jo plaukuose. Galima spėti, kad tuo momentu jis jau tiesiog priklausomas nuo Dalilos kūniškų kerų: poorgazminio atvirumo valandėlę iš lūpų išsprūsta tiesa. Kai kitą sykį jis nuvargęs po sekso miega padėjęs galvą Dalilai ant kelių, atsliūkinęs tarnas jam nukerpa plaukus. Filistiečiai užpuola, jį supančioja, išduria jam akis, nusigabena į Gazą ir pristato jį tarsi arklį sukti sunkių malūno girnų. Aklas galiūnas vis vien galiausiai atkeršija – atsidūręs filistiečių šventykloje, jis sugriauna kolonas, šitaip žūdamas ir pražudydamas jo pažiūrėti susirinkusią minią.

Lucas Cranach

Galiūno Samsono ir gražuolės Dalilos istorija mene ir kultūroje įdomi tuo, kad ji taip smarkiai įaudrina vaizduotę, jog kiekvienas pasakotojas ar šią istoriją interpretuojantis ją mato savaip ir į ją sudeda savo pasąmonės baimes, geismus ir baubus. Dažnai pamiršdami patį Šventraštį ir originalią versiją, ją perkurdami ir papildydami. Pradėkime nuo to, kad Samsonas šiandien niekaip negalėtų paragauti nei savo vardo dešrelių, nei gerti vardinio alaus – jo stiprybės paslaptis buvo toji, jog jis buvo naziras– žmogus, nuo gimimo tėvų įžadais paskirtas išlaikyti tyrumą Viešpačiui: jo garbanų niekada negalėjo liesti nei skustuvo, nei žirklių geležis, jis visam gyvenimui turėjo atsisakyti bet kokio alkoholio ir laikytis biblinių švaros taisyklių kūnui, mitybai ir susilaikyti nuo kontaktų nuo bet ko netyro – kapų, dvėselienų, nešvaros; taigi – jokio alaus ir jokių nekošerinių kiaulienos dešrelių. Nors tatuiruotės nesuderinamos su bibliniais kūno švaros draudimais, šiandien, paradoksalu, kolonas sulaužantis ar liūto gerklę plėšiantis Samsonas – ir vienas populiariausių tatuiruočių personažų, ypač tarp kalinių. O profesionaliajame mene... Ak, profesionaliajame mene ir prasideda visas psichoanalitinis šios istorijos perskaitymo įdomumas.

Alexandre Caban

Dalila paveiksluose nuo pat ankstyviausių laikų tampa moteriškos klastos simboliu: ji – išdavystės sinonimas, ciniškas blogio įsikūnijimas, seksą naudojanti kaip įrankį vyrui apgauti, pajungti savo valiai ir sunaikinti. Nors, kaip matėme tikrojoje istorijoje – Samsonas pernelyg niekada nesistengė, kad ji jam imtų jausti kokius nors didelius sentimentus. Pratęs  kliautis jėga – atėjo, paėmė, permiegojo ir ėmė ja naudotis kaip daiktu, stipriojo teise ateidamas kasnakt pasitenkinti. Nelabai aišku, iš kur Dalilai galėjo rastis didelė meilė, aistra ir apskritai koks nors lojalumas ją nuolatos prievartaujančiam priešų galiūnui. Dėl išdavystės – tai, atminkime, kad ji buvo filistietė, todėl elgėsi veikiau patriotiškai ir tiesiog padėjo saviškiams. Dėl klastos... Na, nepamirškime, kad Samsono ryškiausias bruožas buvo jėga, o ne protas... Ir plaukus juk nukirpo ne ji, o tarnas.

Jan Lievens

Ir vis dėlto visos blogybės, visas mizoginizmas sukraunamas į Dalilos asmenį. Tai ji,  o ne tarnas, meno kūriniuose dažniausiai nukerpa plaukus. Ji kalta, kalta ir tiek – juk gimė moterimi, o moteris yra blogis, ja pasitikėti negalima. Judėjams ji – pamokomas pavyzdys, kas atsitinka, kai žydai susideda su nežydėmis. Krikščionims – ji išdavikė, pabaisa, prilyginama Jėzų išdavusiam Judui (kad Senajame Testamente minima, jog ji Samsono niekada nemylėjo, tad ir išduoti nelabai buvo ką – į šį faktą kažkodėl ne pernelyg kreiptas dėmesys). Laimei, menininkai, imdamiesi šios temos, atskleidžia veikiau ne savo mizoginizmą, o užslėptus geismus ir baimes. Todėl kiekvienas paveikslas, vaizduojantis Samsoną ir Dalilą, yra iš esmės psichoanalitinis menininko autoportretas.

Rembrandtas

Štai Rembrandt'o „trileris“ – Dalilai čia tenka antraeilis vaidmuo, ji sprunka su garbanomis saujoje ir žirklėmis rankoje, per petį atsigręždama su nuostaba į tai, ką padarė: svarbiausi čia – filistiečių kareiviai, dauguma prieš vieną, išbadantys Samsonui akis, kad jis daugiau neregėtų šviesos. Prisimenant Rembrandt'o asmeninę istoriją, jo nuolatinį galynėjimąsi su valdžiomis, su biurgeriška, jį į rėmus bandžiusia įsprausti bendruomene, tai – neabejotinas baimės ir daugumos prievartos prieš vieną paveikslas. Baimės būti įveiktam, prarasti gebėjimą regėti šviesą, prarasti galią kurti iš tapybos galiūno virstant meniniu impotentu, dirbančiu pagal filistiečių užsakymus.

Arba štai Caravaggio – erotiškai mazochistinis, mat Caravaggio sau įprastu būdu šventąją istoriją išrengia iki nuogos asmeninės patirties tiesos. Jo Dalila pirštu prie lūpų prašo tylos, nepažadinti: ji apgaulingu nekaltos madonos veidu, bet gašliai apnuoginusi krūtis, prie kurių ką tik buvo prigludęs Samsonas, jos rankoje – ne šiaip žirklės, bet skustuvas, ir ji ne šiaip sau nukirpusi Samsoną, o nuskutusi jį plikai. Galima spėti, kad pastarasis, kaip beveik visada – paties Caravaggio autoportretas: tai jis čia moters išduotas, nuskustas plikai ir beginklis, tai jis čia ką tik glamonėjo šias krūtis.

Caravaggio

XX a. pradžios vokiečių tapytojo Maxo Liebermano paveikslas galėtų būti iliustracija psichoanalizės vadovėliui, prie skyrelio „Kastracijos baimė“: čia nėra jokių kareivių, jokių tarnų, Samsonas ir Dalila pavaizduoti iškart po lytinio akto: jis sukniubęs, ranka prisidengęs genitalijas, ji – triumfuojančiai iškėlusi nurėžtą „skalpą“. Ir visuose šiuose paveiksluose žinia iš esmės viena, vyriška: nevalia visiškai pasitikėti moterimi, nes būsi įveiktas ir apgautas. Nevalia iki galo mylėti, nes liksi bejėgis ir iškastruotas.

Maxas Liebermanas

Galbūt todėl, žvelgiant į dailės istoriją, man bene įdomiausias „Samsono ir Dalilos“ paveikslas yra tas, kurį sukūrė Artemisia Ghentileschi (1593–1656). Priklausanti kartai, paveiktai ir kūrusiai po Caravaggio, ji anais moteriai sunkiais laikais sugebėjo tapti išimtimi: ne tik išsikovoti sau vietą tarp amžininkų tapytojų (ji tapo pirmąja Florencijos Meno akademijos nare moterimi), bet ir išlaikyti laiko egzaminą išlikdama meno istorijoje. Deja, nei bundantis talentas, nei garbingos šeimos intelektualinės ambicijos neapsaugojo septyniolikmetės Artemisios: ją jos pačios namuose išprievartavo ir nekaltybę atėmė tėvo nusamdytas mokytojas; prievartavimas tęsėsi nekart, o faktui išlindus į paviršių galėjo tęstis ir dar ilgiau – mat, pagal anų laikų tvarką, nesugalvota nieko geriau, kaip ją paprasčiausiai ištekinti už jos prievartautojo, padarant „garbinga moterimi“. Laimei, iki vedybų neprieita – mokytojas prievartautojas persigalvojo, ir tėvams teko iškelti jam bylą, o Artemisiai – liudyti. Ši prievartos patirtis liko Artemisios Ghentileschi drobėse visą gyvenimą: Judita, kertanti galvą Holofernui, Tarkvinijaus išprievartauta Lukrecija, senių nužiūrinėjama ir tvirkinama Zuzana tapo vienais svarbiausių jos kūrybos motyvų. Neabejotina, kad bejėgiškumo, prievartos ir potrauminių būsenų vaizdavimas jai buvo kūrybinė autoterapija: noras įveikti tai, kas ją ištiko – perprantant, atsiribojant ir įamžinant. Šiuo savo kūrybiniu tikrumu, tiesioginiu, asmeniniu biblinių scenų išgyvenimu ji neabejotinai stoja greta Caravaggio. Ir štai jos „Samsonas ir Dalila“: jokios dramos, jokio trilerio, jokių ginkluotų kareivių. Tik Dalila, kurios orus profilis šviesos išplėšiamas iš tamsos: ji nei gundytoja, nei paleistuvė, tiesiog moteris. Greta – jos ištikima tarnaitė, kuriai ji perduoda nukirptus plaukus; tas gestas – tarsi draugiškas, palaikantis moterų spustelėjimas viena kitai už rankos: aš buvau visko, ką tu iškentėjai, liudininkė, aš suprantu ir pateisinu tai, ką darai. Šalia – jai ant kelių galvą padėjęs miegantis Samsonas, toks atgrasus, koks tik gali būti atgrasus miegantis nemylimas vyras – regis, iš jo lūpų tuoj nutįs kokti seilė. Ir kompozicinė kulminacija Dalilos rankoje – žvilgančios mažos, veik manikiūrinio dydžio žirklutės. Paveikslo žinia – daugiau negu aiški: teisingumas įvykdytas, nes, laimei, ir baisiausi galiūnai būna kvaili. Todėl neprievartauk, nenaudok savo falo kaip kardo ir nereikės bijotis kastracijos. O ji gali būti įvykdyta ir silpnos aukos manikiūro žirklutėmis. Toks štai Artemisios Ghentileschi žvilgsnis iš kitos perspektyvos – pagaliau ne Samsono, o Dalilos istorija. 

Artemisia Ghentileschi