Visvaldas Kulbokas (D. Matvejevo nuotr.)

Šventajame Rašte tarp vadinamųjų Senojo Testamento knygų – kurias dažniausiai vienodai gerbia tiek žydai, tiek krikščionys – randame Teisėjų knygą. Tai – tekstas, aprašantis sunkų, apytiksliai XI amžiuje pr. Kr. Izraelio tautą ištikusį laikotarpį, kuriame pastarajai teko kęsti filistiečių dominavimą Šventosios žemės teritorijose. Šio laikotarpio pabaigoje iškyla ypatingo ryškumo asmuo – Samsonas.

Jis gimsta iš nevaisingų tėvų poros, po to, kai Viešpats tiesiog kaip dovaną Izraelio tautai per angelo apreiškimą gimdyviams paaiškina Samsono gimimo stebuklą. Nuo pat mažens jis turėjo būti pašvęstas Dievui, būti „naziru“, t. y. niekuomet nesikirpti plaukų, nevartoti svaigiųjų gėrimų ir vengti bet kokio prisilietimo prie mirusių žmonių. Visa tai – tam, kad jis būtų pagal ritualą švarus ir taptų dar vienu Izraelio „Teisėju“, tai yra vaduotoju iš kitataučių priespaudos. Šiai misijai įvykdyti Viešpats Samsonui dovanoja ypatingą galią ir jėgą su sąlyga, kad šis ištikimai laikysis „naziro“ gyvensenos būdo. Fizinė galia tampa vienareikšmiškai išskirtiniu Samsono bruožu: jis sugeba nukauti iš karto dešimtis priešininkų, o ir jį užpuolusį liūtą nudobti plikomis rankomis.

Tačiau Samsono istorijoje yra pilna intrigų jau nuo pat pradžių. Pirmiausia jį išduoda jo pirmoji žmona filistietė, būdama savo giminaičių pakurstyta ir iškaulijusi iš Samsono atsakymą į svečiams užduotą mįslę per vestuves. Todėl santuoka sugriūva, o kariniai susirėmimai tarp izraeliečių ir palestiniečių įgauna naują įkarštį. Netrukus išduoda jau patys žydai: pabūgę filistiečių grasinimų, jie nusprendžia Samsoną surišti ir atiduoti į filistiečių rankas. Tačiau visa tai baigiasi laimingai, nes Samsono jėga jį įgalina išsivaduoti iš visų pančių ir nugalėti priešus.

Savo gyvenimo istorijos pabaigoje Samsoną ištinka dar viena išdavystė: įsimyli moterį vardu Dalila (iš Šv. Rašto teksto nėra galutinai aišku, ar ji filistietė, bet visas kontekstas krypsta į tą pusę), kuri susigundo filistiečių didikų siūlomais pinigais, mainais į Samsono galios paslapties išsiaiškinimą. Tuomet Dalila imasi kvosti Samsoną. Po trijų netikrų Samsono atsakymų ji ima net verkti ir priekaištauti: „Sakai, kad myli mane, o paslapties neišduodi.“ Galiausiai Samsonui „mirtinai atsibosta“ Dalilos priekaištai, ir jis ryžtasi jai pasakyti visą tiesą apie savo galias. O tuomet iki tragiškos atomazgos kelias trumpas: Dalila, Samsonui užmigus, pasikviečia filistiečius. Šie nurėžia visas septynias Samsono plaukų sruogas ir pagaliau pajėgia supančioti šį savo grėsmingiausiąjį priešą. Samsono akys yra išlupamos, ir Izraelio didvyris baigia dienas filiestiečių nelaisvėje kaip pasilinksminimo objektas... Tiesa, Dievas net ir tuomet neapleidžia savo globotinio: per vieną šventę, jau kiek ataugus plaukams, Samsonas randa galimybę sugriauti filistiečių pasilinksminimo rūmus ir sunaikinti didžiulį skaičių savo priešų, nors ir pats žūdamas kartu.

Tikinčio žmogaus žvilgsniu, Šventasis Raštas yra Dievo įkvėpta knyga, dovanota žmogui apšviesti. Kaip ir kai kuriose kitose Senojo Testamento vietose (skirtumai dideli tarp skirtingų Senojo Testamento vietų, o dar didesni, lyginant jas su Naujojo Testamento tekstais) jis kartkartėmis nevengia ir legendiniu būdu aprašomų istorijų. Todėl kaip Šventojo Rašto skaitytojai ieškome atsakymo ne tik į klausimą: „ar Samsono ir Dalilos pasakojimas yra įvykis istorine prasme, ar tai labiau pamokomas pasakojimas, panašus į tuos, kuriuos vėliau naudojo Jėzus, neretai kalbėjęs palyginimais, simboliais ir pamokomomis istorijomis?“ Bet dar svarbesne prasme siekiame suprasti, koks atsakymas čia slypi į kitą sielos klausimą: „Ko mane moko ši Šventojo Rašto vieta?“

Visų atsakymų į pastarąjį klausimą galbūt nė vienas iki galo nesugebėsime surasti, tačiau kai kurie dalykai vis dėlto išryškėja. Visų pirma Samsono įvaizdis perteikia Dievo pažadą, kad Jo ieškančioji tauta niekada nebus apleista: net ir jai būnant išsiblaškiusiai, pametusiai savo kelią, nuolat dovanos ypatingų ir galingų vedlių ir drąsintojų. O pastarieji, savo ruožtu, irgi neturi užmigti ant laurų. Kaip Kainas dėl pavydo užmušė savo brolį Abelį, kaip Judas Iskarijotas susigundė 30-čia sidabrinių ir išdavė patį Jėzų, taip ir čia Dalila kažkodėl labiau vertina jai pažadėtus pinigus nei Samsono saugumą. Gal ji iki galo ir nesupranta, ką daro, jai aptemus akims, kai išgirdo jai pažadėtas sumas? Juk filistiečių žodžiai: „Pamėgink išsiaiškinti, kur slypi Samsono jėga, kad mes ateitume, surištume jį, ir jis mūsų daugiau nevargintų“, jai galėjo pasirodyti ne itin baisūs. Tačiau bet kuiriuo atveju mes tekste randame vieną neginčijamą tiesą: Samsonas yra fiziškai stiprus, bet jo dvasinis neapdairumas yra toks pat legendinis. Tiek renkantis savo gyvenimo moteris labiau pagal patrauklumą, o ne pagal kitas savybes; tiek neapdairiai pasiduodant šantažui, neapmąsčius, kad tai yra spąstų ženklas.

Ši Senojo Testamento istorija kartu su Dalilos susižavėjimu pinigais ir dvasine neištikimybe išryškina Samsono neapdairumą, o mūsų nūdienoje ji įgauna dar platesnių spalvų: Dievas mus kviečia į tokius tarpusavio santykius, kurie būtų korektiški iš abiejų pusių. Jeigu pasiduodame vieni kitų neteisybei ir klastai, galiausiai tai veda į pražūtį mus visus. Tuo tarpu apdairumas ir savitvarda nuveda žymiai toliau.