Aktorius Dovydas Stončius. Asmeninio archyvo nuotr.

Gruodžio 6, 13 d. kultūros bare „Kablys“ įvyks unikalaus džiazo spektaklio pagal D. Boldvino novelę „Sonio bliuzas“ premjera, kurios metu aktorius Dovydas STONČIUS įkūnys praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio mokytoją. Kokį mokytoją matome šiandien Lietuvoje ir kuo šis spektaklis mums aktualus – interviu su aktoriumi.

Dovydai, ne paslaptis, kad švietimas Lietuvoje – jautri tema. Kiekvieną savaitę išgirstame vis po naują skandalą, o kiekviena nauja valdžia inicijuoja švietimo reformą. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę padėtį kaip kūrėjui ir kaip tėčiui? Ar įmanoma šioje srityje rasti kompromisą?

Prisipažinsiu – daugiau girdžiu apie problemas švietimo sistemoje nei apie ją pačią iš esmės. Dar mokydamasis mokykloje supratau, kad ši institucija turi spragų – pačiam teko pakeisti keturias mokyklas, kai kuriose teko daugiau kovoti dėl išlikimo, kitose – dėl gero pažymio. Mane gelbėjo tai, kad gana anksti supratau, ko noriu – tai yra mokytis aktorystės. O tai skatino kuo greičiau baigti mokyklą. Kokia situacija mokyklose yra šiandien, nelabai įsivaizduoju, spręsti galiu tik iš kalbų, kurios, deja, nėra teigiamos. Tikiuosi, kad kol, mano dukra pradės lankyti mokyklą, jau bus nusistovėjusi kur kas geresnė sistema.

2015 m. gruodį kilus konfliktui dėl LMTA pedagogikos ir kai kuriems dėstytojams pareiškus norą pasitraukti, viešai palaikėte savo buvusio dėstytojo Gintaro Varno pedagogiką. Kodėl, Jūsų nuomone, svarbu palaikyti pedagogus?

Manau, kad palaikyti dera visų profesijų atstovus, kurie atsakingai ir nuoširdžiai dirba. Toje konkrečioje situacijoje palaikiau Gintarą Varną, nes gerbiu jį kaip savo mokytoją ir nė karto neabejojau jo kaip režisieriaus profesionalumu.

Aktorius Dovydas Stončius. Asmeninio archyvo nuotr.

Mano kuriamas mokytojo personažas jaučiasi neįvertintas, negerbiamas mokinių, todėl savo darbui nerodo meilės ir nepatiria didelės satisfakcijos mokydamas. Jis itin griežtas ir reiklus, todėl nemylimas ir mokinių. Ar tokie yra ir šių dienų mokytojai?

Šiuo metu džiazo spektaklyje „Sonio bliuzas“ (rež. Žilvinas Vingelis) kuriate mokytojo vaidmenį. Kokį mokytoją matote Lietuvoje ir kokie, Jūsų nuomone, D. Boldvino aprašyto ir šiuolaikinio mokytojo skirtumai bei panašumai?

Bendras mokytojo portretas Lietuvoje man atrodo gan liūdnai: dažnai jie nusivylę, motyvacijos stokojantys ir neretai nuo savo darbo pavargę žmonės. Tačiau man pats žodis „mokytojas“ yra labai gražus, todėl nenoriu nieko menkinti.

Mano kuriamas mokytojo personažas jaučiasi neįvertintas, negerbiamas mokinių, todėl savo darbui nerodo meilės ir nepatiria didelės satisfakcijos mokydamas. Jis itin griežtas ir reiklus, todėl nemylimas ir mokinių. Ar tokie yra ir šių dienų mokytojai? Nežinau, norėčiau tikėti, kad tų mokytojų karta, kur trankydavo su liniuotėmis per nagus, jau yra išnykusi.

Akivaizdu, kad dabar gyvename pagal visai kitokias žaidimo taisykles, negu gyvenome prieš 60 metų. Vis dėlto kaip manote, ko mokytojai šiandien galėtų pasimokyti iš D. Boldvino?

D. Boldvinas savo kūrinyje parodo, kad kiekviena sudėtinga ar kritinė situacija turi tam tikro gėrio ir grožio, tik reikia jį atrasti. Galbūt skamba banaliai, bet to šių laikų mokytojams ir linkiu.

Spektakliu analizuojate, ar egzistuoja teisingesnis gyvenimo būdas už kitų. Ši tema analizuojama per šeimos, dviejų brolių santykį. Kaip suprantate teisingą gyvenimo būdą ir kuo remiatės ugdydamas savo atžalą?

Manau, kad teisingas gyvenimo būdas tiesiog neegzistuoja, tai nuolatinis ieškojimų kelias. Aš pats vadovaujuosi labai paprastais dėsniais: meile, pasitikėjimu, pagarba. Norėčiau, kad visas šias vertybes turėtų ir mano dukra, tačiau suprantu ir tai, kad neklysta tik kvailiai.

Aktorius Dovydas Stončius. Asmeninio archyvo nuotr.

gyva muzika suteikia šiam spektakliui ypatingą šarmą ir išskirtinumą. Pažadu žiūrovams, kad net jeigu suabejosite spektaklio turiniu, muzika tikrai nepaliks abejingų.

Dirbate su vienais talentingiausių jaunosios kartos džiazo muzikantų, kurie atliks tokių grandų kaip Milesas Davisas, Nina Simone, Charleso Minguso kūrinius. Kaip tai veikia spektaklį ir Jūsų kuriamą vaidmenį?

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad gyva muzika suteikia šiam spektakliui ypatingą šarmą ir išskirtinumą. Džiaugiuosi, kad ją kuria jauni, talentingi muzikantai – jų atliekama muzika turi labai daug galios, ir kartais atrodo, kad jų vaidmuo yra daug svarbesnis nei mūsų, aktorių. Pažadu žiūrovams, kad net jeigu suabejosite spektaklio turiniu, muzika tikrai nepaliks abejingų.

Spektaklis vyks nestandartinėje erdvėje – bare. Kaip sekasi repetuoti ne teatro scenoje?

Nors repetuoti sekasi neblogai, tačiau kaip aktoriui vaidinti tokioje nestandartinėje erdvėje bus nemenkas iššūkis. Patraukti ir suvaldyti žiūrovų dėmesį, kai visai šalia įprastu ritmu veikia baras, tikrai nėra paprasta. Vis dėlto šiam džiazo šou tokia erdvė itin tinka, todėl nekantrauju išbandyti šį formatą.