Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
    Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

Iz 11, 1–10: Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia

Ps 72, 1–2. 7–8. 12–13. 17. P.: Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė per amžius.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ 

Šios dienos Evangelijoje Jėzus džiaugiasi Šventąja Dvasia. Būtent tokiu Šventosios Dvasios pasireiškimu atsiskleidžia Izaijo pranašystės (plg. Iz 11, 1–10) išsipildymas Jėzuje, kai Mesijas, pilnas Šventosios Dvasios, padarys tvarką pasaulyje ir visa, kas priešiška, bus sutaikinta ir pasieks savo tobulumą.

Šis susitaikinimas vyksta Jėzaus, Tėvo ir Šventosios Dvasios bendrystėje, o joje dalyvauti ir ją pažinti gali tik mažutėliai, kuriems Jėzus apreiškia šią realybę. O kaipgi Jėzus tai apreiškia?

Apie tai mokiniams Jis sakė, kad palaimintos jų akys, nes mato.

Ką mato?

Kad Jėzus kažką daro, kažką šneka, galiausiai džiaugiasi dalykais, kurie dažną visai nedžiugina? Arba spontaniškai galėtų kilti praktiškas klausimas, ar iš viso to bus kokia nauda, kodėl reikia apskritai gilintis į tai?

Vis dėlto esmė, tikslas ir nauda, apie kurią kalba Jėzus, yra pats regėjimas Šventojoje Dvasioje, pasaulio matymas Jėzaus akimis. Tikrasis apreiškimo tikslas – regėti realybę Jėzaus akimis Šventojoje Dvasioje, ir būtent, regėti visame kame Tėvo buvimą, Jo rodomą meilę ir valią, ir dėl to džiaugtis, šlovinti ir atsiduoti Jam.

Štai kur didžioji tikėjimo dovana: leisti Jėzui Šventojoje Dvasioje regėti Tėvą ir Jo darbus visame pasaulyje. Kitas žingsnis dar gilesnis – kartu su dangiškuoju Tėvu matyti kitame Jo Sūnų Jėzų, apie ką Jėzus kalbėjo sakydamas: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte.“

Ir visa tai tos pačios Dvasios džiaugsmas. Todėl kitą kartą, žvelgdamas į pasaulį, į žmones, daiktus, tuos kurių trokštu, myliu, nekenčiu, ignoruoju, vis paklausk: ar žvelgiu Jėzaus ir Tėvo žvilgsniu? Ar leidžiu Dievui džiaugtis, kai Jis manyje mato Jo paties darbus?

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai