Ilona Ežerinytė „Sutikti Eidą“. Vilnius: „Alma littera“, 2016 m.

Apžvalgos autorius yra Vilniaus Valdorfo mokyklos 7 klasės mokinys.

Ilonos Ežerinytės knyga „Sutikti eidą“ pagrindinio veikėjo charakteriu gana panaši į kitas pastaruoju metu išleistas knygas, pavyzdžiui, Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“ ar Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“. Visų šių romanų veikėjai yra nuo bendraamžių atsiskyrę paaugliai, nepritapėliai. Pradėjus skaityti, pirmiausia kyla klausimas: kas gi tas eidas?

Eidas – tai nei trolis, nei elfas. Troliai dažniausiai būna irzlūs, elfai protingi, o eidas – tai beveik tobulas paralelinio pasaulio gyventojas. Romaną skaityti gana paprasta, nes veikėjų mažai. Nors ir veikėjų nedaug, visi jie labai skirtingi. Pagrindinė herojė Algė yra paauglė, neturinti draugų, per laisvas pamokas einanti į pamėgtą kavinę ir stebinti pasaulį, kurianti istorijas apie jį. Įdomu, kad Algės tėvų vaidmuo yra daug menkesnis nei, pavyzdžiui, močiutės ar mokytojos. Bet gal ir teisingai parašyta, nes paauglių pasaulyje tėvai retai vaidina didelį vaidmenį.

Iš pradžių man veikėjai neatrodė tikroviški. Bet geriau pagalvojęs supratau, kad galima rasti atitikmenų šalia savęs arba net su vienu ar kitu susitapatinti. Veiksmas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, bet keistoki veikėjų vardai: Elnis, Algė, Visvaldas. Visas įdomumas prasideda, kai Algė po pokalbio kavinėje su nepažįstama moteriške parašo laišką, prašydama draugo, nes iki tol gerų draugų ji neturi. Ateina atsakymas, kad pašymas patenkintas ir pradės veikti kitos dienos rytą. Autorė moka išlaikyti intrigą ir nustebina net pabaigoje, nors tai ir nėra detektyvas.

Skaitant knygą kilo įvairių klausimų. Norėčiau paklausti autorės, kodėl eidų parašas yra trys viena su kita sujungtos akys? Gal eidas yra tarsi nušvitusi būtybė su trečiąja akimi? Man labai nepatiko, kad eidų ženklą pirmą kartą Algė pastebėjo optikos salone. Galbūt autorė nežino, kad, užėjus į optikos saloną ir užsimaukšlinus ant nosies akinius, pamažu jų dioptrijos vis stiprėja, kol be akinių iš viso nebematai pasaulio. O gal autorės sumanymas buvo, kad ilgiau pabendravęs su eidu pradėsi trokšti tik tobulojo eidų pasaulio, o realųjį imsi niekinti? Na, tarsi eidas veiktų lyg akiniai ir rodytų pasaulį gražesnį, nei jis yra.

Mama manęs paklausė, ar aš norėčiau sutikti eidą? Manau, kad būtų įdomu su juo šiek tiek pabendrauti, bet ilgainiui kyla  pavojus tapti priklausomam nuo tobulojo eido ir jo pasaulio.