Dailininkė Aušra KIUDULAITĖ ilgai ėjo pirmos knygos link, bet ją išleidusi švystelėjo Lietuvos vaikų literatūros padangėje ryškiai it kometa. Jos debiutinė knyga „Laimė yra lapė“, kuriai tekstą parašė Evelina Daciūtė, jau susižėrė aštuonis apdovanojimus. Ir panašu, kad tai dar ne pabaiga.

Spalį pasirodžiusi antroji knyga „Draugystė ant straublio galo“ (teksto autorius Marius Marcinkevičius) Talino iliustracijų trienalėje jau spėjo nusičiupti žiuri diplomą. Tad šįkart iliustratorę kalbiname apie naują jos knygą, kurioje vaizduojama dramblio Džeraldo ir pelytės Patricijos draugystės istorija.

Aušra, kuo tave patraukė Mariaus Marcinkevičiaus tekstas?

Meilė Mariaus tekstui gimė paskaičius šitą ištrauką: „Oras buvo toks vaiskus ir gaivus, kad norėjosi mylėti visus ir viską aplink. Garsiai pokšėdami skleidėsi vyšnių žiedai ir bitės prausėsi savo veidus…“ Įspūdis buvo toks stiprus, kad tą pačią akimirką galvoje gimė ir knygos jausmas, ir jos spalva, ir didelio didelio dramblio su nameliu ant nugaros vaizdas. Tą patį vakarą rankraštį perskaičiau savo sūnui Rapolui – istorija jam irgi labai patiko, o smagiausia dalis, kad perskaičius knygą ėmėme žaisti žaidimą ir uždavinėti klausimus, kas būtum tu, jei aš būčiau tas ir tas. Prie šito žaidimo grįždavom beveik per visą knygos piešimo laikotarpį. Taip buvo linksmiau ir man, ir jam.

Ar skyrėsi pirmos ir antros knygos iliustravimo procesas? Jei taip, kuo?

Manau, kad knygos iliustravimas greičiausiai nesiskyrė nuo pirmosios. Gal nebent tik jau žinojau, kad lengva tikrai nebus. Lygiai taip pat puslapis po puslapio lėtai ėjau per istoriją. Buvo ir tos pačios duobės, kaip ir su lapės knyga, buvo ir ilgokos pauzės, nes nerasdavau sprendimo, kaip piešti. Tada lygiai taip pat vaikščiodavau pikta ir susirūpinusi dūsaudavau. Todėl esu dėkinga savo šeimai, kad mane tokią iškentė.

Kiek laiko truko darbas? Kas buvo sunkiausia? Kokie atradimai? Kaip jauteisi baigusi?

Dramblio knygą piešiau apie 9 mėnesius, todėl juokdamasi sakau, kad tai buvo dar vienas mano nėštumas, beje, su visomis jam būdingomis stadijomis. Pradėdama knygą įsisvaizdavau, kad bus sunkiausia pabėgt nuo lapės, bet nuogąstavimai nepasitvirtino: nauja knyga, naujas tekstas atsinešė ir naujus sprendimus. O pačiu didžiausiu išbandymu tapo momentas, kai jau turėjau atiduoti galutines iliustracijas leidyklai – noras tobulinti buvo ypač didelis. Pabaigusi knygą jaučiausi, kaip grįžusi į sausumą iš jūros: žemė po kojomis džiugina, bet jau kitą dieną imi ilgėtis bangų supimo ir vėl ilgesingai žiūri į jūrą.

Ką tau reiškė draugystė vaikystėje? Dabar? Ar vaikiškos draugystės skiriasi nuo suaugusių?

Piešdama dramblio knygą kaip tik radau aplankalą su savo darželio laikų piešiniais, ant vieno buvo užrašyta tema „Mano draugas“, o piešiny – mano  močiutė. Vaikystėje daug sirgdavau, todėl labai daug laiko praleisdavau su mamos mama namie. Tai, matyt, ir visas mano įsivaizdavimas apie draugystę yra toks, kokia man vaikystėje buvo mano močiutė: besąlygiška. Ir nors užaugusi ir nudegiau nuo tos besąlygiškos draugystės, esu ta, kuri vis dar tikiu ir draugyste, ir gerais žmonėmis.

Į ką tu pati panašesnė – į dramblį ar pelytę?

Esu ir dramblys, ir pelytė viename. Moku ir panešti, kai reikia, bet dažnai esu ir ta, kurią reikia palaikyti ir pastumti. O palaiko ir stumia keturi mano gyvenimo drambliai.