Iš Daivos Kairevičiūtės fotografijų parodos „Rumunijos dulkės“.

Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, dar galima aplankyti Daivos Kairevičiūtės fotografijų parodą „Rumunijos dulkės“. Nors Daiva keliavo po Rumuniją pernai, žiūrint į jos nuotraukų ciklą, skirtą šiai šaliai, susidaro įspūdis, kad ten ji buvo prieš gerus 40 metų. Neįtartum, kad tai Europos Sąjungos šalis, į bendriją įstojusi 2007 metais.

Tokį jausmą sustiprina nespalvotos, tarsi senos, nedidelės fotografijos, kokias aš pati labai mėgau spausdinti iš negatyvų prieš gerus 25 metus. Tačiau tai tik iliuzija. Nuotraukos ne analoginės, skaitmeninės, lengvai aptrintos, norint sustiprinti retro įspūdį. Tas efektas gal pirmą kartą gyvenime mane įtikino skaitmeninio vaizdo apdorojimo menine nauda.

Visa parodos ekspozicija – lyg stebėtum vaizdus pro traukinio langą. Kino patirties įspūdis. Vėl iliuzija, pabrėžianti antropologinį stebėtojo žvilgsnį, kuriuo pravažiuodamas per nepažįstamą šalį tegali pagauti keletą vietinio konteksto gyvenimo blyksnių, giliau nepažindamas ir nepatirdamas.

Metus pirmą žvilgsnį į nuotraukas pasimato jų paprastumas – nieko impozantiška ar intelektualaus, bet su šiek tiek rumuniškos egzotikos kraštovaizdžiuose, buities rustikoje, portretuose, aprangos detalėse.

Antras žvilgsnis – nuotraukos atrodo kaip geriausi lietuviškos fotografijos mokyklos pavyzdžiai, primenantys R. Treigio fotopoetiką ar A. Budvyčio daiktų ontologiją.

Dar vienas žvilgsnis – déjà vu. Daivos nuotraukos suskausta, nes primena tą tikrovę, kuri slepiama po makiažu, pudra, dangstoma ekranais. Kartais einame jos pasižiūrėti į kiną, bet labai dozuotai... Kažką primena, kas dar bus, ar jau buvo. Kažkas iš vaikystės, o gal iš ateities. Tarpbūvio būsena.

Kas skiria gerą fotografiją nuo labai geros meninės fotografijos? Pagautas tarpbūvis. Mes, įvairių mygtukų spaudytojai, gaminantys įvairaus plauko vaizdelius, nepataikome į momentą, o fotografas kameros mygtuką paspaudžia nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku. Sekundės dalių tikslumu, kai nuolat kintanti gyvenimo realybė atsuka deimanto briauną ir joje sublyksi gyvenimo dulkių nepridengta realybė, sukelianti žiūrovui nuostabą.

Štai čia lenkiu galvą prieš Daivos Kairevičiūtės ištobulintus medžiotojos įgūdžius. Sugebėti stebėti, kantriai išlaukti ir nutykoti tą realybės atsivėrimą reikia turėti rimtą gyvenimo patirtį, žinoti, ko laukti, būti gana plėšriam, kad pasiimtum laimikį.

Daiva Kairevičiūtė, grafikė ir fotografė, turinti absoliučią tonalinę klausą, puikiai valdanti visą estetikos priemonių arsenalą, nespalvotos fotografijos aksominiais tonais atskleidžia savo fotografijose autentišką, neturistinę klajoklišką patirtį, kurios taip reta šiuolaikiniuose, dažnai savitiksliuose, perdėm konceptualizuotuose menuose.

Kaip gera iliuzijų kūrėja Daiva sukuria ir mano iliuziją, kad aš žiūrėdama į jos nuotraukas regėčiau jos autoportretą ir savo pačios ilgesį, ilgesį tų retų ir tikrų dalykų, kurie kartais ištinka kaip trumpas nušvitimas regimybės properšose.

Iš Daivos Kairevičiūtės fotografijų parodos „Rumunijos dulkės“.
Iš Daivos Kairevičiūtės fotografijų parodos „Rumunijos dulkės“.