Baigiame publikuoti žurnale „Naujasis židinys-Aidai“ Nr 5. paskelbtą kard. Francesco Coccopalmerio knygos ištrauką, kurioje detaliai analizuojamas garsusis „Amoris laetitia“ 8 skyrius.

Pirmoji straipsnio dalis čia >>>

Antroji straipsnio dalis čia >>>

Trečioji straipsnio dalis čia >>>

*  *  *

5. Integracija arba asmenų, gyvenančių nereguliariose situacijose, dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir tarnystėse

Regis, iš AL 8 sk. kyla dar vienas aspektas, nurodytas šio skyrelio pavadinime.

5.1. Pirmiausia AL mums siūlo keletą bendrų teiginių apie integracijos reikalingumą:

Sinodas dėmesio skyrė įvairioms silpnumo ar netobulumo situacijoms. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti tai, ką aiškiai pasakiau visai Bažnyčiai, kad nepasuktume klaidingu keliu: „Visą Bažnyčios istoriją ženklina dvi logikos: išstumti ir vėl įtraukti […]. Bažnyčios kelias nuo Jeruzalės Susirinkimo visada buvo Jėzaus kelias – gailestingumo ir įtraukimo kelias […]. Bažnyčios kelias yra nė vieno visam laikui nepasmerkti, ant kiekvieno, kuris to nuoširdžiai prašo, išlieti Dievo gailestingumą […]. Juk tikra meilė visada nepelnyta, besąlyginė ir duodama dovanai!“ (Homilija per šv. Mišias, aukotas drauge su naujais kardinolais (2015-02-15): AAS 107 (2015), 257). Todėl „reikia vengti sprendimų, neatsižvelgiančių į įvairių situacijų sudėtingumą, ir paisyti to, kaip asmuo gyvena ir kenčia dėl savo būvio“ (Relatio finalis, 2015, 51). (Nr. 296)

Įtrauktini visi, kiekvienam padėtina surasti savitą dalyvavimo bažnytinėje bendruomenėje būdą, kad jis jaustųsi „nepelnyto, besąlyginio ir dovanai duodamo“ gailestingumo objektu. Nė vieno nevalia visam laikui pasmerkti, nes tai nėra Evangelijos logika! Galvoje turiu ne tik naują sąjungą sudariusius išsituokusiuosius, bet ir visus bet kurioje situacijoje. Savaime suprantama, tas, kuris demonstruoja objektyvią nuodėmę, tarsi ji būtų krikščioniškojo idealo dalis, ar nori įbrukti ką nors, kas prieštarauja tam, ko moko Bažnyčia, negali tikėtis, jog jam bus leista katekizuoti ar sakyti pamokslus, ir šia prasme jį kai kas nuo bend­ruomenės atskiria (plg. Mt 18, 17). Jis turi iš naujo išgirsti Evangelijos skelbimą ir kvietimą atsiversti. Tačiau ir toks asmuo kokiu nors būdu gali dalyvauti bendruomenės gyvenime – įsipareigodamas socialinėms užduotims, lankydamas maldos susitikimus arba taip, kaip jam patars asmeninė iniciatyva, lydima ganytojo įžvalgumo. (Nr. 297)

5.2. Čia, man regis, AL nurodo dvi integracijos į Bažnyčios gyvenimą formas: pirma būtų daugialypė tarnystė, o antra – broliškos meilės praktika.

Pirmuoju atveju randame tokį tekstą:

Pritariu daugeliui Sinodo tėvų, kurie pareiškė, jog „išsituokę ir vėl civiliškai susituokę pakrikštytieji į krikščionių bendruomenę įtrauktini įvairiais galimais būdais, vengiant bet kurios dingsties papiktinti. Įtraukimo logika yra jų pastoracinio lydėjimo raktas, kad jie ne tik žinotų, jog priklauso Kristaus Kūnui, kuris yra Bažnyčia, bet ir galėtų išgyventi džiugią ir vaisingą patirtį. Jie yra krikštyti, yra broliai ir seserys, Šventoji Dvasia išlieja savo dovanas ir charizmas visų gėrio labui. Jų dalyvavimas gali reikštis įvairiomis socialinėmis tarnystėmis: todėl pravartu įžvelgti, kokių dabar praktikuojamų įvairių atskyrimo formų liturginėje, pastoracinėje, pedagoginėje ir institucinėje srityse galima atsisakyti. Jie ne tik neturi jaustis ekskomunikuoti, bet ir galėti gyventi bei bręsti kaip Bažnyčios gyvi nariai, išgyventi Bažnyčią kaip motiną, kuri juos visada priima, jais kupina meilės rūpinasi ir ragina žengti gyvenimo bei Evangelijos keliu. Toks įtraukimas būtinas ir dėl jų vaikų, kurie turi būti laikomi svarbiausiais, krikščioniškojo auklėjimo“ (Relatio finalis, 2015, 84). (Nr. 299)

O apie broliškos meilės praktiką galime perskaityti štai ką:

Visomis aplinkybėmis tie, kuriems sunku visapusiškai įgyvendinti dieviškąjį įstatymą, turi išgirsti kvietimą žengti via caritatis – meilės keliu. Broliška meilė yra pirmutinis krikščionių įstatymas (plg. Jn 15, 12; Gal 5, 14). Neužmirškime to, kas pažadėta Rašte: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8); „Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais ir savo nusikaltimus gailestingumu vargšams“ (Dan 4, 24); „Kaip vanduo užgesina ugnies liepsnas, taip išmalda atlygina už nuodėmes“ (Sir 3, 30). Šito taip pat moko šventasis Augustinas: „Kaip, kilus gaisrui, pirmiausia puolame ieškoti vandens gaisrui užgesinti, […] lygiai taip ir iš mūsų šiaudų tvykstelėjus nuodėmės liepsnai ir mums sunerimus, džiaukimės duodama galimybe padaryti gailestingumo darbą, tarsi tai būtų šaltinis, siūlomas mums gaisrui užgesinti“ (De catechizandis rudibus, I, 14, 22: PL 40, 327; plg. Evangelii gaudium (2013-11-24), 193: AAS 105 (2013), 1101). (Nr. 306)

  1. Popiežiaus Pranciškaus asmens hermeneutika

Man atrodo, kad dar kartą pasitvirtina asmens hermeneutika, būdinga popiežiui Pranciškui, šįkart tuo, jog neatstumtinas nė vienas. Ir taip yra todėl, kad asmuo, – kiekvienas asmuo, kad ir kokios būtų aplinkybės, – yra vertingas savaime, nepaisant to, kad gali turėti neigiamos moralės bruožų. Šv. Tėvas daugeliu progų ir daugeliu formų patvirtina neatstūmimą.

Ką reiškia asmens hermeneutika? Hermeneutika, kaip žinome, reiškia pažinimo įrankį ir dėl to – mąstymo, tikrovės vertinimo, pasaulio suvokimo būdą. Ši hermeneutika popiežiui Pranciškui yra asmuo. Kitaip tariant, popiežius Pranciškus suvokia tikrovę per asmenį: jį pastato priešais, ir tada vertina tikrovę. Tai, kas svarbu, yra asmuo, visa kita – loginė pasekmė.

O asmuo yra savaiminės vertės, nepaisant jo struktūrinių savitumų ar moralinės būklės. Asmuo gali būti gražus ar negražus, protingas ar neprotingas, išsilavinęs ar neišprusęs, jaunas ar senas – šie struktūriniai savitumai nėra aktualūs; išties kiekvienas asmuo yra vertingas savaime, todėl yra svarbus, taigi jį galima mylėti. Asmuo gali būti geras arba nebūti geras, tai taip pat nėra svarbu: kiekvienas asmuo, taip pat ir tas, kuris nėra geras, yra savaime vertingas, todėl yra svarbus, taigi jį galima mylėti.

Iš čia plaukia principas, kuris yra esminis popiežiaus Pranciškaus gyvenime: jo nusistatymas prieš asmenų atstūmimą bet kokia forma. Jis tai nuolat kartoja. Neatstumti nė vieno asmens.

Nuoroda į Jėzų kyla spontaniškai, ypač į du palyginimus, kurie yra Evangelijoje pagal Luką: palyginimas apie piemenį, einantį ieškoti šimtosios avies, kuri nuklydo (jokio šios vargšelės atstūmimo) (plg. Lk 15, 1–7) ir palyginimas apie sūnų palaidūną (jokio šio vargšelio atstūmimo) (plg. Lk 15, 11–32). Jėzaus ir Tėvo meilė yra tokia, kaip piemens ir tėvo iš šių dviejų palyginimų: Jėzus ir Tėvas atskirus asmenis laiko tokiais svarbiais, kad – atkreipkime dėmesį – ne tik jiems suteikia pagalbą, bet ir jiems ypatingai jų reikia, jie negali būti be nė vieno iš jų, todėl jaučiasi kaip atgimę, kai randa paklydusią avį ar kai grįžta sūnus.

Tokia, man regis, yra Pranciškaus dvasia ir stilius, kitais žodžiais ir grįžtant prie to, apie ką kalbėjome pradžioje, – tokia yra jo asmens hermeneutika. Suprantama, kad praktikuodamas tokią meilę Pranciškus gali susidurti su žinoma rizika, kaip ir paklydusios avies piemuo ir grįžtančio sūnaus tėvas. Piemuo gali susižeisti, tėvas gali sulaukti vyresniojo sūnaus protesto, kas yra gal net skaudžiau nei sužeidimas, nes vyresnėlis nesupranta, kodėl tėvas su meile priima sūnų nusidėjėlį.

Atsitraukiant nuo šio labai gyvo įvaizdžio, popiežius Pranciškus taip pat patyrė ir patiria sužeidimų ir nesupratimų dėl savo asmens hermeneutikos. Kitaip tariant, jei piemuo ieško paklydusios avies, tai yra nusidėjusio asmens, jei tėvas vėl priima sūnų, tai yra žmogų, kuris nusidėjo, jei Popiežius priima nusidėjėlį, jei Popiežius neatstumia to, kuris klysta, – tai ar toks elgesys nekenkia doktrinos integralumui? Ar turi nusverti doktrinos grynumas, ar meilė ir nusidėjėlio priėmimas? Ar priimdamas nusidėjėlį pateisinu elgesį ir išsižadu doktrinos?

Žinoma, kad ne, kaip jau parodėme aptardami konk­rečius atvejus. Tačiau pastebime, kad pats popiežius pasidaro tarpininku ir prisiima ypatingą jautrumą ar įprastą kai kurių ganytojų nerimą ir tai daro šiais, jau cituotais žodžiais:

Suprantu tuos, kurie pirmenybę teikia mažiau lanksčiai pastoracijai, nepaliekančiai erdvės painiavai. Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad Jėzus nori Bažnyčios, dėmesingos gėriui, kurį Šventoji Dvasia skleidžia tame, kas silpna, – Motinos, kuri net akimirką, kai aiškiai skelbia savo objektyvų mokymą, niekada neatsisako „galimo gėrio, net ir rizikuodama susitepti kelio purvu“ (Evangelii gaudium, 45). (Nr. 308)

Štai dar kartą išreikšta asmens hermeneutika. Ši hermeneutika Pranciškui nelieka tik kažkas teoriška, bet pasireiškia kaip jausmai, būtent gailesčio ir švelnumo. Popiežius dažnai grįžta prie šios švelnumo temos.

Nenoriu pabaigti savo žodžiais, tad pasitelksiu Pranciškaus žodžius, pasakytus per sekmadienio Viešpaties angelo maldą 2015 m. vasario 15 d., tikrą mažą perlą. Paklausykime:

Šiais sekmadieniais evangelistas Morkus pasakoja mums Jėzaus veiksmus prieš bet kokį blogį, kai padeda kenčiantiems kūnu ir dvasia: apsėstiesiems, ligoniams, nusidėjėliams… Šiandienos Evangelijoje (plg. Mk 1, 40–45) […] Jėzus sureaguoja giliu dvasios veiksmu: atjauta. O „atjauta“ yra labai gilus žodis: ji reiškia „jausti-su-kitu“3. Kristaus širdis parodo Dievo tėvišką gailestį tam žmogui, prisiartinant prie jo ir paliečiant jį. Ši detalė labai svarbi. Jėzus „ištiesė ranką, palietė jį […] ir tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus“ (Mk 1, 41–42) […]. Mums šiandien raupsuotojo pagydymo Evangelija sako, kad, jei norime būti tikri Jėzaus mokiniai, tai esame pašaukti tapti, vienybėje su Juo, jo gailestingosios meilės įrankiais, įveikdami bet kokį atstūmimą.

1 Šiame tekste AL skyrelių citatos pateikiamos pagal Bažnyčios žiniose (Nr. 7/433) publikuotą vertimą, tačiau kai kuriose vietose, į kurias autorius gilinasi išsamiau, pateikiamas originalui artimesnis vertimas. Tekste tai pažymima [*] (vert. past.

Tekstą iš italų kalbos (Francesco Card. Coccopalmerio, Il capitolo ottavo della esotazione apostolica postsinodale Amoris Laetitia, Vatican: Libreria Editrice Vaticana, 2017) vertė Jogilė Teresa Ramonaitė.

Naujasis židinys