Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant vieno kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišus tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.
    Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“.
    Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“
    Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“
    Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles“.
    Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Ir visi pavalgė, prisisotino. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso septynias pilnas pintines.

Iz 25, 6–10a: Viešpats kviečia į savo puotą ir šluosto ašaras nuo kiekvieno veido

Ps 23, 1–3a. 3b–4. 5. 6. P.: Viešpaties būste gyvensiu per amžius ilgiausius.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangelijoje Jėzus taip trokšta, kad žmonės priimtų jį patį kaip savo gyvenimo Išgydymą, kaip gyvenimo Sotumą, kaip Atsakymą į visus klausimus.

Žmonės per savo artimųjų nelaimę, ligą yra skatinami ieškoti išeities. Eina pas Jėzų kaip konkrečios savo gyvenimo problemos sprendėją. Kiek jie kentėjo, kiek kartų pergalvojo įvairius variantus, kodėl taip vyksta, kiek vilčių turėjo ir kiek jų prarado. Tačiau artimųjų meilė ir iš jos kylantis jų gyvenimo džiaugsmas, kad ir koks jis būtų, vis skatino ieškoti išeities. Ar jie kažko per tai išmoko, ar paaugo jų meilė artimui ir Dievui, ar išvengė per tai dar didesnio blogio savo amžinai laimei, ar įgavo tinkamą laikyseną, kuria galėtų tinkamai pašlovinti Dievą?

Jie dabar turi galimybę ateiti pas Jėzų, kuris kaip Mokytojas atsisėdęs moko ir gydo. Jų reakcija – Izraelio Dievo pagarbinimas už tai, kas vyksta jų artimųjų atžvilgiu, o kartu – džiaugsmas santykyje su tais artimaisiais. Ar to gana amžinajam išganymui pasiekti, gyventi dangumi?

Jėzus kviečia į asmeninį santykį su Juo, dėl to ir atsiliepia jau į jų konkretų kasdienio maisto poreikį, vesdamas dar giliau į paslaptį. Jėzus atskleidžia savo gailestį miniai, rūpestį, kad gyvenimo kelyje nenusilptų. Ir tas kelias nėra tik šis žemiškais. Jis septynis daiktus, dvi žuvis ir penkis kepalėlius duonos, padaugina pasotindamas minią, o dar atlieka septynios pilnos pintinės gabaliukų. Ir vėl šis pasotinimas nėra savitikslis – Jėzus atskleidžia dar gilesnę tikrovę.

Geram katalikui toks simbolinis skaičius septyneto ir Jėzaus eucharistinės elgsenos („paėmė“, „sukalbėjo padėkos maldą“, „laužė ir davė“) tuojau pat atskleidžia dvasinę sakramentinę tikrovę – Jėzus dalina pats save sakramentuose, kad būtų juose, o jie – Jame.

Mus tai moko dalykus matyti kitaip: „džiaugtis“ kiekvienu poreikiu ir stoka, nes tai budina, žadina mus daug uoliau ir nuolankiau ieškoti Jėzaus pagalbos, kurią jis mielai suteikia. Toje paieškoje pagalbos patiems persikeisti Dievo Dvasia, sudedant visus savo poreikius į Jėzaus gailestingą širdį ir galiausiai priimti Jį patį Sakramentuose kaip pagrindinį savo gyvenimo Atsakymą.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai