„Sinagoga studio“ nuotr.

Apibaru vaiką, kad išpylė arbatą. Vyras niekur neranda, kur praeitais metais padėjo kalėdines lemputes. Visi vairuoja kaip išprotėję. Gana rimtai apsvarstau „Geležinės lapės” pasiūlymą „susipykti su visais, tada nereikės pirkti tų nelaimingų kalėdinių dovanų”. Feisbuko platybėse akį patraukia vaizdinga skritulinė diagrama: „Kodėl pykstu?”. Atsakymas: „Nežinau“ 100 proc. Juokiuosi.

Mums trūksta švelnumo. Šv. Kalėdų laukimas yra kaip devintas nėštumo mėnuo. Norisi sukti lizdą, kuoptis ir jaukintis namus, perkraustyti spinteles, išskalbti užuolaidas, duoti darbo orkaitei. Vidumi jaučiam – reikalas rimtas, svarbu pasiruošti. Tik laukdami to dvasinio gimimo kartais pamirštam, kad kūdikėliui svarbiausia ne išmanūs Advento kalendoriai, iščiustyti namai, skaniausi valgiai ir kvapą gniaužiančios dovanos artimiesiems. Džiaugsmingam gimimui labiausiai reikia švelnumo, ramybės, šilumos, minkštos ir mylinčios širdies. Nuostabu, jei pastarieji lydi fizinius pasiruošimo aspektus.

Aš siūlau švelnumo eksperimentą:

  • Švelnumą sau. Atsipalaidavimą, perfekcionizmo ir savigraužos paleidimą, savo fizinio kūno priėmimą ir draugystės su vidumi puoselėjimą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kasdienis mechaniškas nusišypsojimas savo atvaizdui veidrodyje gerina ilgalaikę emocinę būseną. Vadinasi, kaskart stabteldami, kai susiruošiame save papeikti, įžeisti ar nuvertinti, galime kalnus nuversti savivertės srityje. Jei trūksta įkvėpimo, pagalvokite kokia maža tikimybė buvo, kad būtent tokia spermatozoido ir kiaušialąstės kombinacija atsirado šiame pasaulyje ir užaugo unikaliu ir vieninteliu žmogumi. Tai jūs.
  • Švelnumą mylimajam. Tie, kuriuos mylim labiausiai, mato mus pervargusius, nerimaujančius dėl dalykų, apie kuriuos nedrįstame šnekėtis su išoriniu pasauliu, piktus nežinia dėl ko. Tas atvirumas iš dalies reiškia santykio gelmę, bet kartais lengviausia išsilieti ant tų, kurie arti. Koks puikus Advento pasiryžimas būtų nebambėti poruojant paklydusias vyro kojines. Suprantat, apie ką aš čia? Tai begalinė erdvė pokyčiams.
  • Švelnumą savo vaikams. Tėvų darbas yra brėžti ribas. Tačiau kartais taip įsijaučiame į kontroliuojantį vaidmenį, įsibaiminame ir įsijautriname, kad pamirštame pasitikėti savo vaikais. Mudu su vyru vis nustembam, kaip mūsų dukros pasirodo esančios žingsniu priekyje nei mes galime pamanyti. Vaikams nėra nieko neįmanomo, jei leidžiame būti laisvais ir nespaudžiame jų augti. Štai, prieš kelias dienas ant mano palangės pražydo gėlė. Gal penkiolika baltų žiedų. Aš ją karts nuo karto palaistydavau, patraukiau į saulėtą vietą, nušluosčiau dulkes nuo lapų, bet ne aš pražydau už ją. Ji pražydo pati, kai jai atėjo laikas. Ir visai nereikėjo skubinti ir graužti jos, kodėl dar nežydi, o gal pražydo kažkaip netinkamai, kad draugų ir kaimynų gėlės žydi dažniau ir geriau. Gaila, bet su vaikais kartais taip elgiamės. Puikus Advento pasiryžimas būtų leisti jiems pagyventi savo tempu, sudaryti sąlygas daug laisvai žaisti ir būti šalia, kai jie norės dalintis savo džiaugsmais ir atradimais.
  • Švelnumą aplinkiniams. Jei ateiname į kambarį, pilną žmonių, su nuostata, kad jų nemėgstame, būtinai susirankiosime visus argumentus, kurie šią nuostatą patvirtins. Valkatos Pilies gatvėje, rusiškos muzikos besiklausantys troleibusų vairuotojai ir savo vakarienes demonstruojančios vlogerės – visi turi savąją istoriją ir su visais įmanoma rasti bendrą vardiklį.

Šis gruodis savo šviesumu ir baltumu mums dovanoja galimybę nepražiopsoti Advento. Tai puiki proga mokytis būti švelniais. Gal tai įkvėps ką nors kitą prisijungti prie eksperimento ir taip sukursime švelnumo grandinę?