unsplash.com nuotr.

Estija gali didžiuotis kompozitoriumi Arvo Pärtu, kurio indėlis XX a. klasikinės muzikos baruose sunkiai išmatuojamas. Jo įstabūs kūriniai, atliekami gabiausių savo kartos muzikantų, skamba prestižiškiausiuose pasaulio koncertų salėse. Kalbant apie populiariąją muziką, pernelyg neperdėčiau sakydamas, kad dažnas bent kiek labiau muzika besidomintis lietuvis, gatvėje paklaustas, ką žinąs apie Estijos muzikinę padangę, ištartų indie rokerių „Ewert and The Two Dragons“ vardą. Tai bene sėkmingiausia pastarojo dešimtmečio šios šalies grupė, savotiškas flagmanas. Be abejonės, sunkesnės muzikos gerbėjai dar pridurtų žiną kolektyvą „Metsatöll“.

Tačiau estiškoji muzikinė epopėja turi ir daugiau veikėjų. Norint su jais susipažinti tereikia nepabijoti žengti keletą žingsnių tolyn į mūsų mažiausiosios Baltijos sesės muzikinius plotus. Laikydamiesi pirmojoje ciklo dalyje nusibrėžtų gairių brendame į savo kaimynų pievą. Jūsų dėmesiui – aštuonios intriguojančios garsų patirtys.

„Pastacas“

„Pastacas“ – vieno žmogaus projektas. Jo spiritus movens – Estijos pietuose, mažame Viljandi miestelyje, gimęs multiinstrumentalistas Ramo Tederis. Šiuo metu įkvėpimo savo kūrybai jis semiasi kaimynėje Suomijoje. Įsikūręs mažyčiame Teijo kaimelyje, kažkur nacionalinio parko viduryje, atlikėjas tęsia savo muzikinius ieškojimus.

Mažų gyvenviečių jaukumas ir gamtos grožis tiesiog smelkte smelkiasi iš „Pastacas“ kūrinių. R. Tederis – velnioniškai talentingas vyrukas. Jis geba prakalbinti ne tik gitarą, mandoliną ar fleitą, bet ir tokius, sakytume, egzotiškus instrumentus kaip talharpą. Vienoje iš „Pastacas“ albumo apžvalgų teko aptikti R. Tederio muzikai prikabintą freak folk žanro etiketę. Tačiau pats kūrėjas linkęs labiau detalizuoti savo kūrybą ir sakosi grojąs lo-fi folk-(nohik-)punk-electronica (nohik estų kalboje reiškia moksliukas) krypties muziką. Išties į klasikinius žanrinius kanonus netelpantis reiškinys.

Projektas „Pastacas“.

„Wolfredt“

Prieš gerus dvidešimt metų Estijos scenoje radosi grupė „Dreamphish“. Tai buvo savotiškas „Sugarcubes“ ir „The Cranberries“ nesantuokinis vaikas. Anuomet šio kolektyvo sudėtyje būgnus talžė, gitaros stygas kamavo, o retkarčiais ir klavišiniais pagrodavo Margusas Voolpriitas. 2005 m. „Dreamphish“ veikla apmirė. M. Voolpriitas vis dar grojo kitoje populiarioje Estijos grupėje „Pia Fraus“, tačiau vien to jam nepakako. Norėdamas realizuoti savąsias idėjas jis kartu su dar trimis kolegomis įkūrė grupę „Wolfredt“. Išgirdus šio kolektyvo muziką galvon ateina tik vienas žodis – „kosmosas“!

Grupė „Wolfredt“.

„Imandra Lake“

Dievaži, estai turi kažkokią obsesiją shoegaze žanrui. Matyt, šiauresnė geografinė padėtis stumtelėja į tą melancholiškų garsų glėbį. „Imandra Lake“ – tai Eve Komp ir Reinas Fuksas iš populiarios Estijos grupės „Pia Fraus“. Dueto skambesys nėra visai tipiškas stebeilytųjų į batus stiliui. Instrumentinė pusė kur kas įvairiapusiškesnė nei daugelio šio žanro grupių. Dažnai girdime akustinių gitarų partijas, kartkartėmis prasprūsta post-punk paveikti fragmentai.

Jei klausysite albumą „Avane“, pastebėsite, kad tai labiau ambient ir drone muzikos tradicijai artimas įrašas. Na o kaip viena esminių dedamųjų formuojant netipinį skambesį – estiški grupės tekstai, kurie mūsų ausiai nėra tiek įprasti, tačiau nepaprastai puikiai dera su grupės transliuojamu liūdesiu, kuriame, kaip kadaise dainavo „Fojė“, slypi sielos džiaugsmas.

Duetas „Imandra Lake“.

Joelis Tammikas

Muzikinė Joelio Tammiko karjera prasidėjo dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Jis bendradarbiavo su Virko Veskoja jungle stiliaus projekte „Lu:k“ , vėliau su kolega Indreku Tammu nėrė gilyn į IDM vandenis, ir taip užgimė projektas „Myrakaru“. Tačiau nerimstanti J. Tammiko siela nuolatos veržėsi, kalbant Platono lūpomis, iš kūniškojo kalėjimo ir ieškojo užuovėjos garsų stepėse.

Peržengęs naujojo amžiaus slenkstį J. Tammikas visą savo potencialą nukreipė nuosavų idėjų realizacijos link ir susikoncentravo ties soline kūryba. Sujungdamas praeities reliktus su naujomis patirtimis jis toliau tęsia kelionę per garsų slėnius. J. Tammiko kūryboje persipina švelnios ambiento kilpos, įmantrūs IDM ritmai, įvairūs gamtos garsai ir retkarčiais ataidi tamsesnio kolorito industrial žanrui artimi potėpiai. Anot atlikėjo „Bandcamp“ puslapyje pateikiamos informacijos, jo muzikoje telpa neaprėpiamos erdvės, smulkūs ir trapūs šaltų žiemos bei šiltų vasaros naktų momentai.

Muzikantas Joelis Tammikas. Kris Moor nuotr.

„Odd Hugo“

Nors ši grupė Lietuvoje yra grojusi jau keletą kartų, neįtraukti jos į šį sąrašą tiesiog negalėjau. Pernelyg šaunus šis kolektyvas, kad apie jį būtų galima nekalbėti. Jei būčiau išgirdęs „Odd Hugo“ kur nors per radiją, prieš tai apie juos nieko nežinojęs, tikrai būčiau pamanęs, kad girdžiu dar vieną puikų islandų kolektyvą arba ką nors iš Norvegijos ar Danijos. Minimalistinė šiaurietiška estetika ir žiemiškos melancholijos dvelksmas gali suklaidinti ir įgudusią ausį.

„Odd Hugo“ – tai grupė, kuri braunasi į klausytojų širdis tiesiausiu keliu. Kolektyvo nariai nesistengia verstis per galvą ieškodami dar negirdėtų garsų naujovių. Keletas nuolat kartojamų gitaros/ukulelės akordų, minimali perkusinė linija ir pritariantys trimito bei trombono intarpai. Tai viskas! Tačiau tai, ką girdime – taip nuoširdu, gražu ir netrunka įstrigti galvoje.

„Odd Hugo“ aktyviai koncertuoja užsienyje ir tenykščių muzikos apžvalgininkų yra pristatomi kaip viena ryškiausių Estijos muzikos scenos vilčių.

Grupė „Odd Hugo“. Renee Altrovo nuotr.

Jakobas Juhkamas

Tai vienas talentingiausių ir įdomiausių jaunosios kartos estų kompozitorių ir muzikantų. Nors jo kūryboje nestinga itin kinematografiškų epizodų, J. Juhkamo pasiekimai šioje sferoje bent jau kol kas nėra žymūs. Jis tėra sukūręs vieną garso takelį trumpo metro Marguso Univerio ir Raulio Viitungo filmui „Haiguste ravi“. Vis dėlto jam dar tik 25-eri, tad viskas prieš akis.

J. Juhkamo diskografijoje – du albumai ir vienas EP. Bandant išnarplioti šio jaunojo muziko kūrybos vingius atsiveria neįtikimai platus įtakų laukas. J. Juhkamas ne tik yra susipažinęs su klasikinės muzikos ar džiazo kompozicijos vingrybėmis, bet ir meistriškai operuoja progresyviajam bei kraut rokui, folk muzikai, įvairioms elektroninės muzikos kryptims būdingais elementais.

Kompozitorius Jakobas Juhkamas.

Mari Kalkun

Mari Kalkun – tenykštės gamtos, poezijos ir tradicijų įkvėpta mėlynakė šviesiaplaukė Estijos lakštingala ir multiinstrumentalistė. Jos atliekamą muziką išskirtine paverčia ne tik gimtąja kalba atliekamos dainos ar estų žemėms būdinga tradicinė dainavimo maniera – regilau, bet ir pačios M. Kalkun įgrotos fortepijono, akordeono, gitaros, kanelės (lietuviškų kanklių estiškas atitikmuo) ar aibės kitų eksperimentinių instrumentų partijos. Galutinis visa to rezultatas – meditatyvus, folkloru dvelkiantis muzikinis potyris.

2013 m. vykusiuose Estijos etnomuzikos apdovanojimuose M. Kalkun gavo geriausios atlikėjos prizą. Ši Estijos miškų mergaitė ne tik rengia solo pasirodymus, bet ir aktyviai bendradarbiauja su Suomijos folk krypties kolektyvu „Runorun“, taip pat su šioje apžvalgoje minėtu bendratautiečiu Ramo Tederiu. M. Kalkun koncertinių klajonių geografija išties plati – nuo didžiųjų Europos valstybių iki Japonijos.

Multiinstrumentalistė Mari Kalkun.

Argo Valsas

Šis estų gitaristas su muzika pažįstamas nuo mažų dienų. Nuo 2006-ųjų Estijos melomanų lūpos vis dažniau ėmė kartoti šio eksperimentų nevengiančio jaunuolio vardą. Pasitelkęs samplerius, įvairias ritmo mašinas ir gitaros efektų pedalus A. Valsas pradėjo rengti gyvus pasirodymus, o 2012 m. pagaliau įrašė debiutinį albumą „Tsihcier“. Ir šis įrašas, ir vėliau pasirodęs opusas „Nocturn“ Estijos muzikos apdovanojimuose buvo nominuoti geriausio metų alternatyviojo / indie albumo kategorijoje.

A. Valso kūryboje galima išskirti duominuojančias IDM, ambient, math rock ir skandinaviško džiazo įtakas. Šis estų gitaristas šįmet du kartus lankėsi Lietuvoje. Pirmą kartą Kaune pasirodė kaip solistas, o antrą su savo grupe džiugino „Bliuzo naktų“ festivalio lankytojus. Tačiau tiems, kurie nematė ar neatkreipė dėmesio į šį atlikėją, pravartu pabandyti pasiklausyti jo muzikos dar kartelį. Be to, jau kitais metais mus pasieks trečias A. Valso albumas. Nepražiopsokite.

Gitaristas Argo Valsas. Tiito Blaato nuotr.

„Kirke Karja Quartet“

Talentingos jaunosios kartos pianistės ir kompozitorės Kirke Karjos suburtas kvartetas tiesiog stulbina savo muzikos atlikimo kokybe bei išmone. Kolektyvo repertuare – ne tik autorinės K. Karjos ar daugeliui pažįstamo džiazo gitaristo Billo Frisellio kompozicijos, bet ir XX a. moderniosios akademinės muzikos flagmano Karheinzo Stockhauseno ar Estijos klasiko Eduardo Ojos kūrinių aranžuotės.

Klausant kol kas vienintelio kvarteto albumo „Turbulence“ aišku viena – turime reikalą su gerai džiazo ir klasikinės muzikos kompozicinius niuansus išmanančiais muzikantais. K. Karja ir jos kolegos demonstruoja darnų minėtų muzikos krypčių susiliejimą ir nevengia jį praturtinti rokui būdingomis gitaros ar populiariajai muzikai nesvetimomis fortepijono partijomis.

„Kirke Karja Quartet“ koncertų geografija taip pat neapsiriboja tik vietine Estijos scena. Šįmet kolektyvas kartu su mūsų tautiečiais „Sheep ot Waxed“ dalijosi scena „12 Point“ festivalyje Danijoje, taip yra grojęs Švedijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir kitose šalyse. Kvartetas turi puikius šansus tapti vienu pagrindinių Estijos džiazo scenos eksporto produktų.

„Kirke Karja Quartet“.