Tarp Tauro apygardos partizanų, dešinėje antras – kapelionas kun. J. Lelešius-Grafas. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Sukako 100 m., kai 1917 m. lapkričio 23 d. Navasodų k., Javaravo (vėliau Igliškėlių) vls., Marijampolės aps. gimė kun. Justinas Lelešius- Grafas, Tauro apygardos vienintelis kovojantis kapelionas, ir 70 m., kai 1947 m. rugsėjo 24 d. kartu su kitais penkiais štabo partizanais žuvo Veiverių kaime išduotame Birutės rinktinės štabo bunkeryje. 1947 m. lapkričio 4 d. apdovanotas (po mirties) juostele „Už narsumą“, o 1950 m. rugpjūčio 7 d. – II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi. 1998 m. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu suteiktas majoro laipsnis.

Ankstyvą pavasarį perbristi šaltą Šešupę“

„Aš kunigas, lietuvis, katalikas, Judu nebūsiu, šėtonui netarnausiu, už 30 sidabrinių savęs neparduosiu. Tegul mano kraują sugers Lietuvos žemė“, – į Bartininkus atvykęs Lankeliškių Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. Justinas Lelešius kalbėjo taip karštai, kad jo bičiulis kun. Bronius Sakavičius pritarė: būtina trauktis ir slėptis. Siekdamas užverbuoti Vilkaviškio saugumas kun. Justino ramybėje tikrai nepaliks ir tardymuose gautos mėlynės ant rankų neišnyks. Tačiau beveik pusę metų trukęs slapstymasis taip pat apkarto, juolab kad vis dažniau atsirasdavo su kunigu norėjęs pasikalbėti nepažįstamas ir įtartinas asmuo.

Kaip pievų rūkas tvyrojusi nežinia išsisklaidė 1946-ųjų pavasarį, apsilankius Tauro apygardos vadams, kun. Justinui aiškinusiems, kaip labai partizanams reikalinga dvasinė parama: „Kunige, tau nereikės kovoti, mes tavimi rūpinsimės, tave globosime, saugosime. Mes giname Tėvynę Lietuvą nuo okupantų. Kunigas Jonas Žvinys, kunigas Mackevičius buvo partizanų kovų vadai. Vyskupas V. Borisevičius, tavo giminaitis, jau – kalėjime. Visi kunigai persekiojami, o kiek jų išžudyta: tų pačių Lankeliškių parapijos apylinkėje Budavonės miške bolševikų žiauriausiai nužudyti trys kunigai: J. Petrikas, J. Dabrila, V. Balsys…“

Kun. Justinas Lelešius. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Kiekvienas partizanų žodis lietė kun. Justino širdį, grindė jo pasiryžimą, dieną naktį būnant su kovotojais, stiprinti jų dvasią, malda ir sakramentais gydyti jų sielas, kelti suklupusius, aiškinti, tikinti, plačiai skleisti jam patikėtą kapeliono tarnystę.

Nuo pirmųjų Žalgirio rinktinėje dienų į kapeliono kun. Lelešiaus dienoraštį tai džiugesiu, tai giliu atodūsiu persmelkti gulė partizaninės kovos įvykiai, mintys, pastebėjimai, įspūdžiai. Išlikęs partizanų kapeliono dienoraštis savo verte, tiriant ginkluotąjį pasipriešinimą, stoja į vieną gretą su A. Ramanausko-Vanago, J. Lukšos-Daumanto tekstais.

„Išaušo ūkanotas rytas. Partizanų stovykloje jaučiamas skubus pasiruošimas. Rinktinės vadas Žalvaris man palieka visus tarnybinius raštus, nes, einant į kovą, visko gali būti…“,– rašyta 1946 m. balandžio mėn. Nutilus šūviams, įsiviešpatavus tylai ir pradėjus rinktis vyrams, kurių veiduose išvydęs liūdesio šešėlius kun. Justinas suprato: netektis. „ Žuvo rinktinės vadas Žalvaris“, – tarė vienas kovotojų. .„Saulei leidžiantis įvyko laidotuvių ceremonijos. Tyliai atgiedojome Viešpaties Angelą, sukalbėjome už žuvusį vadą Rožinio dalį.

Dar keletą žodelių tariau, atsisveikindamas su brangiu mūsų tėvynei žmogumi, kuris paaukojo savo gyvybę už kitus. Visi pabučiavome jo sustingusias, šaltas lūpas. Užvožėme karstą. Daugiau jo nematysime. Atidavėme žuvusiam vadui paskutinę pagarbą. Tyliai sugiedojome Lietuvos himną.“ Slenka valanda po valandos. Saulė skęsta vakarų horizonte. Sėlina naktis. Dienoraštyje pažymėta, jog nakties žygis buvo vargingas: truputį palijo, klimpsta, o reikėjo tiesiog per laukus, per patvinusius upelius, per pelkėtas vietas pražygiuoti ir ankstyvą pavasarį perbristi šaltą Šešupę.

„Vyručiai, eikite kur norite, tik pas mus nelikite!“ – išgirdo partizanai, pasibeldę į vienos trobos duris. „Mes su jokiais partizanais neturime nieko bendro. Kur jūs norite, ten eikite, o pas mus nėra vietos“, – sakė šeimininkė. „Vietos mums užteks, jūs tuo galite nesirūpinti, – atsakiau jai. – Tik gaila, kad tarp lietuvių randasi tokių žmonių, kurie geriau išsižadėtų Tėvynės, tarnautų svetimiesiems, o kad tik būtų išsaugotas jų turtelis. Jeigu visi lietuviai taip lengvai išsižadėtų savo tėvynės kaip jūs, mes per amžius būtume priversti likti po svetima letena. Ar jūs manote, kad mes, palikdami gimtuosius namus, galvojome susikrauti aukso kalnus, mes priešingai – viską paliekame, kad tik iškovotume savo Tėvynei laisvės dienas.“ Šeimininkė susigėdusi nutilo. Ji įtartinai apžvelgė visus kovotojus, kurių veiduose ruseno aiškus pyktis…

Ryte dėl geros šeimininkų nuotaikos ir jų vaišingumo nustebusiam kapelionui partizanai paaiškino, jog žmonėms pasakyta, kad neva jie visi yra „stribiteliai“ ir tik apsimeta partizanais. Pavakaryje žemėlapyje išsiaiškinę žygio kryptį ir, gerokai sutemus, iškeliavo.

Savanaudiškumas mūsų organizacijai kenkia“

„Pravedėm per įsakymus Šarūną Žalgirio rinktinės vadu. Nuo šios dienos mane paskyrė Tauro apygardos kapelionu, nes iki šio laiko ėjau tik Žalgirio rinktinėje kapeliono pareigas.“ Gavęs įsakymą vykti į Geležinio Vilko rinktinę ieškoti Šarūno ir jį pristatyti kaip Žalgirio rinktinės vadą, kapelionas išžygiavo. Po kelių naktų žygio su Kazoko vadovaujamais vyrais pasiekė Sakalo kuopą.

„Čia ne viskas buvo idealu, nes vadovybė ne visai tinkamai tvarkė materialines kuopos pajamas. Trūko sąžiningumo. Kovotojai buvo nepatenkinti ir dėl to nebuvo pavyzdingo ir darnaus susiklausymo… Aš ne vieną kartą galvojau, kokių imtis priemonių, kad alkoholio nesaikingas vartojimas partizanų gyvenime būtų išrautas iš šaknų. Daug vyrų šiandien stovėtų su ginklu rankoje tautos sargyboje, jeigu degtinė iš jų rankų nebūtų išplėšusi ginklo. Kaip gaila, kad pačioje jaunystėje jie žuvo vien dėl to, kad nebuvo atsargūs. Panašios negerovės reiškėsi ir šioje kuopoje. Mano laimei, po vienos dienos, kada rengiausi žygiuoti į Geležinio Vilko rinktinę, atėjo su keletu vyrų ir Šarūnas. Aš jam įteikiau skyriaus raštus.“

Vaikštinėdami po mišką kapelionas su naujai paskirtu rinktinės vadu Šarūnu aptarinėjo, kokiu būdu reikėtų rinktinėje įgyvendinti drausmę, ugdyti sąžiningumą. „Tokios grupės, kurios vadovaujasi savanaudiškumu, mūsų organizacijai kenkia, žemina patį Lietuvos partizanų vardą, ir jos atneša tik nuostolį visai mūsų organizacijai“, – aiškinau jam. Šarūnas pritarė, jog partizanai, užmiršę Tėvynės meilę, tampa savanaudiški, be idėjos.

Aktualią partizanų vidaus gyvenimo ir sąmoningumo temą kapelionas plėtojo ir su kitų rinktinių vadais. Paežeriuose aptarinėjant, kuris galėjo būti partizanus išdavęs enkavedistas, kun. Justiną- Grafą sujaudino išgirstas vado Vyčio prisipažinimas: „Daugiausia aš galiu kaltinti pats save. Kaip tai? Labai paprastai: per maža buvo drausmės mano organizavime, per daug pasitikėjau vyrais. Net organizacijos paslaptis jiems dažnai patikėjau. Iš antros pusės – buvo visiškai menka žvalgyba. Žinoma, aš tą turiu kuo pasiteisinti. Juk aš turėjau kuo nors pasitikėti, kitaip neįmanomas darbas, bet vis dėlto reikėjo pravesti geresnę žvalgybą. Aš turėjau žinoti, su kuo bendrauju ir ką veikia mano kovotojai. Taip mudviem bekalbant, užpuolė nakties glūduma…“

Iš Žalgirio perėjęs į Vytauto rinktinę, kapelionas džiaugėsi čia vyravusiu susiklausymu, veiksmų darnumu. drausme, organizuotumu. „Lankau vieną kuopą po kitos. Nusikalstamų darbų šioje rinktinėje nepastebėjau. Visi supranta organizacijos naudingumą ir tai organizacijai vyrai dirba pasišventę. Organizuotumo dėka šioje rinktinėje labai mažai yra žuvusiųjų. Malonu su tokiais žmonėmis kaip Giedrulis, pilnas energijos, pasišventimo.“ Panašiai kapelionas charakterizavo Ąžuolą ir Sakalą, kuris, jo nuomone, draugiškas ir malonus partizanas, turįs nemažą autoritetą tarp savo krašto žmonių. Žmonės priima kaip svečius, kaip gimines.

Krūtinėmis priešų nenugalėsime, bet organizuodamiesi, griausime jo tvirtovę“

„Pradedu gilesnį pasikalbėjimą, kad kovotojas turi užmiršti savo asmeninius interesus, jeigu tai kenkia pačiai organizacijai, – rašyta kapeliono dienoraštyje. – Tačiau mintis, kad nedrausmingi, kenkiantys pačiai organizacijai, net teršiantys jos vardą partizanai gali būti baudžiami teisėtos vadovybės, jų galvosenoje netelpa: „Aš esu partizanas, ką noriu, tą aš galiu daryti.“ – „Ne, vyrai, – bandau sugriauti jų klaidingus įsitikinimus. – Kas iš to išeitų, jeigu mes kiekvienas darytume, ką norime. Sakykime, jūsų kuris turi piktumą ant tokio ar tokio žmogaus, nueitų ir jį likviduotų. Gi tas žmogelis yra kaip tik didelis mūsų rėmėjas. Štai vieną vakarą kovotojas nueina ir jį likviduoja. Kaip jums atrodo? Ar partizanas gali daryti tai, ką jis tik nori?

Mes išėjome į kovą tik prieš bolševikus, o ne prieš beginklius žmones. Dar gali būti ir tokių atsitikimų. Yra kur nors kaime, žmonių manymu, bolševikuojantis. Jis užima net valdiškoje tarnyboje vietą, bet jis turi ryšį su kuopos vadu ir jam pranešinėja, kurie yra bolševikų agentai. Toks žmogus rusams nieko nedirba, mums patiems yra naudingas. Štai vieną vakarą kovotojas nueina ir jį likviduoja. Kaip jums atrodo? Ar partizanas gali daryti tai, ką jis tik nori?

Ne, vyrai, partizanas gali daryti tik tai, kas nekenkia mūsų organizacijai. Partizanas turi būti drausmingas ir sąžiningas, visuomet blaivus, atsargus. Korektiškai, net griežtai. Partizanas turi atsižadėti tų pusvalandžių, kurie praleidžiami tuštiems pasikalbėjimams su moterimi, jeigu to reikalauja paskirtas uždavinys, viršininko įsakymas, organizacijos reikalai...“

Partizanai, Grafo slapyvardį pasirinkusio kapeliono kun. Justino mintims pritardami, susimąstydavo, tarpusavyje aptardavo buvusius įvykius. „Šarūnas mane pabudino, nes jis norėjo atlikti“, – tai parašęs, kapelionas pastebėjo, jog pats partizanų pamaldumas kiekvienoje vietoje, kiekvieną valandą, mirties pavojui tykant, yra daug gyvesnis.

Dienoraštyje rašyta: „Ryto metą išklausiau vyrų išpažintis, laikiau šv. Mišių auką. Peržvelgiau savo vyrus ir tariau, jog mes, stodami į partizanų eiles, iškilmingai prisiekėme uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėti nei jėgų, nei gyvybės. Tą priesaiką patvirtino Dangus, jai turime likti ir ištikimi. Ir visos priešų pastangos mus demoralizuoti, turi sugniužti, nerasti mumyse atgarsio. Savaime aišku, mes krūtinėmis priešų nenugalėsime, bet organizuodamiesi, mes griausime jo tvirtovę iš pačių pamatų… Gyvendami drausmingai, gerai užsimaskavę, mes išvengtume nereikalingų aukų. Suprantu, šitoks gyvenimas įgrįsta iki gyvo kaulo, bet, jeigu mes nesisaugosime, niekas mūsų neapgins. Mes turime taupyti jėgas, nes ateis valanda, kada mums reikės vyrų, o iš kapų jų neprikelsime…

…Sulaukus vakaro, keleto vyrų lydimas, išėjau iš miško. Dar gana šaltoka. Sugulėme pamiškėje. Vakarų fonas kartkartėmis geso, tamsėjo. Laukuose darėsi vis mažesnis matomumas. Žmonės, baigę savo dienos darbus, rinkosi į savo gryteles. Tik vienas partizanas neturi savo namų, į kuriuos galėtų sugrįžti, pailsėti, – tyliai sau vienas mąsčiau. Tik jie vieni dažnai didelės tautos dalies lieka nesuprasti…“

Aš liksiu amžinai dėkingas tiems ūkininkams, kurie mane slėpė, maitino“

Tauro apygardos posėdyje kilo sumanymas įsteigti šelpimo komitetą, kuris per tam tikrus įgaliotinius rinktų aukas ir tomis aukomis šelptų išvežtųjų partizanų šeimas, kalėjime esančiuosius ir čia Lietuvoje likusius be pastogės, be duonos kąsnio. Sprendimas buvo vieningai priimtas. Apygardos vadas Mykolas Jonas, lydimas Žalgirio rinktinės vado Šarūno ir jo palydovo, išžygiavo tarnybiniais reikalais į Žemaitiją.

Kapelionas kun. Lelešius-Grafas vėliau turėjo susitikti su Žemaitijos partizanais: „Mano kelionės tikslas – tartis susijungimo reikalu visų Lietuvos partizanų, nes šiuo laiku viena Apygarda su kita neturi glaudaus bendradarbiavimo. Be to, pribrendo laikas sudaryti visos Lietuvos vyriausią partizanų vadovybę, nes gresia mums pavojus, kad įvykiai mūsų neužkluptų nepasiruošusių, o tai būtų mūsų didžiausias pralaimėjimas ir apsileidimas. Juk visas mūsų vargas, tos baisios, kruvinos aukos neatneštų Lietuvai jokios naudos, jeigu vėl mes grįžtume į tas pačias klaidas, į tą luomų ir partijų kovą, kuri tik griovė mūsų Tėvynės pamatus, o pačiai tautai nešė tik žalą ir pražūtį. Mums laikas dabar, kol dar nevėlu, organizuotis, ruošti tautą būsimiems įvykiams, nepriklausomam gyvenimui. Kad vėl Lietuvoje neįsiliepsnotų partijų kova, kai visokie karjeristai, valstybės turto eikvotojai ir vagys neuzurpuotų Tėvynės vairo į savo niekšingas rankas. Lietuva po šios išbandymo valandos turi atitekti į tokių rankas, kurie Tėvynę myli, jai aukojasi.

Kun. J. Lelešiaus primicijos. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: kun. Augustinas Neverauskas, kun. Pijus Dambrauskas, kun. Mykolas Ražaitis, kun. Justinas Lelešius, Sasnavos parapijos klebonas kun. Stasys Čėsna, kun. Antanas Mieldažis, kun. Juozas Statkevičius. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

…Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Šioje kovoje turi dalyvauti visa tauta, nes ir mes, partizanai, kovojame, kaip šunes gulime peluose, kenčiame vargą ir badą ne dėl ministerio kėdės, bet dėl to, kad keltųsi Nepriklausoma Lietuva. Mes, partizanai, savo vadovybėje pasigendame karininkų. Jie davė iškilmingą priesaiką Tėvynę ginti ir jos neapleisti. Kur jie dabar, kaip drįso tautos akivaizdoje sulaužyti duotą priesaiką? Mes visur jų rasime, ir užsienyje, ir rusų bei vokiečių armijoje, ir tarnaujant bolševikams, net dirbančių enkavėdė organuose, tik jų maža yra partizanų eilėse, nes čia gresia kiekvieną minutę mirtis.

…Ne mano reikalas nustatyti būsimoje Lietuvoje valdymo formą, bet mano, kaip Lietuvos piliečio, pareiga kalbėti, kad negrįžtume į tas pačias klaidas, kurios privedė tautą prie tokios baisios katastrofos. Taip pat negalima užmiršti Lietuvos kaimo, kuris liko ir priespaudos metu ištikimas savo tautai, kuris savo gausiomis aukomis ir pasišventimu, ėjo žingsnis į žingsnį su partizanais. Aš liksiu amžinai dėkingas tiems ūkininkams, kurie mane laikė, slėpė persekiojimo metu nuo bolševikų. Kaip girios medžiai man tapo šventi, nes jie ne kartą mane paslėpė nuo priešo, taip lygiai tas ūkininkas, kuris rizikuodamas savo turtu, gyvybe ir šeima mane ir kitus partizanus laikė ir maitino.

…Manyje užverda kova. Kelio atgal nėra. Ką duosime mes tautai, jeigu žūsime? Juk gyventi mes gi trokštame, bet karšta Tėvynės meilė, šventa Lietuvos žemė, tie kloniai ir miškai mane sustiprina, priduoda jėgų ir skatina į žūtbūtinę kovą. Juo didesni persekiojimai, – tuo mes atkaklesni. Ginklo iš rankų nepaleisiu. Žūti, bet prasmingai, žūti, bet nevergauti.“

Kelmas atstoja man klausyklą“

„Nors truputį lynoja, bet, kiek sąlygos leidžia, pastatome primityvų altorėlį, ant kurio aukoju nekruviną Kristaus auką. Kelmas atstoja man klausyklą. Tyliai siūbuodamos pušys mums tarsi kalba: lietuvis moka kentėti, pernešti didžiausias audras, pakelti sunkiausias gyvenimo sąlygas. Gali iš mūsų priešas išplėšti turtą, laisvę, – prabylu šiais žodžiais į kovotojus, – bet jis nepajėgs užgniaužti mūsų pasiryžimų. Jis nepajėgs pagrobti iš mūsų Tėvynės meilės jausmo. Krauju mes aplaistėme Lietuvos laukus ir miškus, kasdien mūsų širdys nuliūdę, matant tas neteisybes. Mačiau tų vyrų akyse ašaras, vyrų, kurie nebijo mirties, kurie kasdien mato besiliejantį kraują, iš kurių pats gyvenimas pareikalavo žiaurumo…“

Kaip pilki dangumi plaukiantys debesys viena kitą gynė iš dvasinio skausmo kilusios mintys, kaip žaibas kirto žinia. Tauro apygardos vadas Mykolas Jonas apygardų jungimosi reikalu susitikęs su Kazimieraičiu, Pietų Lietuvos partizanų vadu, buvo įgaliotas vykti į Žemaitiją, bet, nepasiekęs Žemaitijos, žuvo. Apygardos sudarė bendrą vadovybę, kuri pasivadino Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio vardu. Veikimo gairės jau buvo nustatytos. Reikėjo galutinai susirinkti apygardų vadams ir išsirinkti Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą. Vilniuje BDPS arba Laikinoji Lietuvos vyriausybė ėmėsi šio darbo. Ypač aktyviai darbavosi gydytojas Markulis, pasivadinęs Erelio slapyvardžiu.

Ši laikinoji Lietuvos vyriausybė sudarė glaudų ryšį su užsienio lietuviais, tvirtino ir skyrė diplomatinius atstovus. Erelis važinėjo pas apygardų vadus. Visus jau buvo patraukęs į savo pusę, bet į visą šį jo darbą įtartinai žiūrėjo Dainavos apygardos vadas Ąžuolis. Tauro apygardos vadas Žvejys, nors Erelio veikimu patikėjo, bet buvo labai atsargus. 1947 m. sausio 18 dieną Tauro apygardos ribose turėjo susirinkti Laikinoji Lietuvos vyriausybė ir visi šeši apygardų vadai. Dienoraštyje kapelionas Grafas rašo, jog 1947 m. sausio 3 dieną Tauro apygardos vadas Žvejys išvažiuoja į Kauną ir Vilnių, naudodamasis Erelio padirbtais dokumentais.

„Man visi šie įvykiai buvo tarsi sapnas. Aš negalėjau savęs priversti tuo tikėti. Vykstant tokiam baisiam enkavedistų siautėjimui, tokiam baisiam terorui, baisiam enkavedistų kontržvalgybiniam veikimui, argi galima buvo tikėti, kad ponui Ereliui taip lengvai pavyksta gauti tūkstančius naujų dokumentų. Tuo aš netikėjau, bet apygardos vadas mane įtikinėjo, kad daug enkavedistų dirba mūsų pusėje ir jų pagalba gaunami šie dokumentai. Aš supratau, kad toks veikimas galimas yra, bet jis turėtų reikštis daug paslaptingiau. Mano galvoje tuo laiku netilpo mintis, kad oficialiai gyvenantieji asmenys taip aktyviai, nesiskaitydami nei su laiku, nei su pavojais, galėtų be išsišifravimo baimės šį darbą dirbti. Juk įtakingesnių žmonių, kurie dar gyvena oficialų gyvenimą, enkavėdė suskaito ir žingsnius.“

Veiverių skausmo kalnelis, kur palaidotas ir kun. J. Lelešius-Grafas. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Iš kelionės sugrįžusio Žvejo veide klajojo liūdesys. Jis buvo nekalbus. Pagaliau pranešė liūdną žinią: žuvo Žalgirio rinktinės vadas Kazokas ir ūkio skyriaus viršininkas Kapsas. „Erelis (Markulis) išdavikas. Šie Žvejo žodžiai mudu su Gediminu pritrenkė. Gediminas nė nepajuto, kaip atsisėdo ir persižegnojo. Šiuo momentu mes jautėmės kaip stabo ištikti. Per daug visa aišku, kad būtų pagrindo tuo abejoti. Kai pradedi jo darbus analizuoti, tai kaltiname tik save, kad per vėlai mes visa tai pastebėjome. Kiekvienas rusų siautėjimas turi glaudų sąryšį su Erelio išdavystėmis. Pietų Lietuvos partizanų vado Kazimieraičio būstinės radimas ir jo žuvimas priklauso Erelio išdavimui, Geležinio Vilko rinktinėje tokie baisūs siautėjimai – tai Erelio darbas. Tūkstančiai naujų dokumentų liudija, kad Erelis daug galingesnis net už pačius enkavedistus. Jo dažni važinėjimai kalba, kad tai galima tik su enkavedistų žinia. Ir šimtai kitų faktų sakyte sako, be jokios baimės suklysti, kad Erelis yra tikras išdavikas. O kas jį iššifravo? Vytis ir kiti …

Rytojaus dieną atlaikiau šv. Mišias. Šešiasdešimt vyrų, suklaupę tarp ošiančių miško medžių, nuplovę savo sąžines Atgailos sakramentu, siunčia Aukščiausiajam karštas maldas, kad Gerasis Dievas saugotų juos, išgelbėtų greičiau vargstančią Tėvynę, o kritusiems kovoje broliams suteiktų laimingą amžinybę. Žiūrėdamas į taip karštai besimeldžiančius vyrus, savo širdies gilumoje prabilau: „Jei buvom mes kada lietuviai pamiršę Dievą, tai dabar, grįžę iš miškų, parodysime, kaip mokame mylėti Dievą ir Jam dėkoti, dėkoti, dėkoti... Tie, kurie liksime gyvi…“