Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.
    Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.
    Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

Iz 26, 1–6: Įžengs teisinga tauta, kuri saugo teisybę

Ps 118, 1. 8–9. 19–21. 25–27a. P.: Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu!


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šios dienos Evangelijoje Jėzus akcentuoja Tėvo valios vykdymo svarbą amžinajam išgelbėjimui. Tokiu savo pasakymu Jėzus paskatina mus tobulesniam dvasiniam žingsniui – nukreipia mūsų žvilgsnį ir valią į Tėvą.

Šauktis Viešpaties, net labai daug kartų, nes Evangelijos ištraukoje Viešpats paminėtas kelis kartus, – ir dar labai tikslingai, į patį Jėzų, – yra labai sveikintina ir išganinga. Apaštalas primena: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10,13). Ir dar: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ (Rom 10,9).

Ko gero, į tokį teisingą širdies nusiteikimą, į širdies tikėjimą ir kreipia Jėzus. Jis kviečia šauktis ne vien iš savo pasaulio (kad ir koks mielas ir brangus jis būtų), ir ne vien savo reikalų skatinamas (kad ir kokie kilnūs jie būtų), bet klausantis Jėzaus raginimo. Jo žvilgsniu, Jo Sūniška meile, su Juo atsigręžti visa širdimi į Tėvą.

Tėvo valia – klausyti Jėzaus, kaip klauso Jėzus savojo Tėvo, o su juo – klausyti Tėvo. Tai ir yra ta uola, tas tikėjimo pagrindas, kuris yra nuoseklus ir stabilus. Kitais žodžiais galėtume pasakyti, nors gal tai nuskambėtų labai „neįdomiai“, jog tai – Švenčiausios Trejybės slėpinys.

Tikras tikėjimas su visom jo pasekmėm, pareigom, galiom ir privilegijom išveda žmogų iš „pasaulio spąstų“, iš jo iliuzijų, kad jo siūlomas „smėlis“ yra kažkas tvirto pastovaus, ir leidžia prasikasti prie tvirtos uolos ir ant jos bei joje padėti savo gyvenimo pamatus. Pasak Jėzaus toks tikėjimas, toks gyvenimas tikėjimu, arba kitaip, Tėvo valios vykdymas, yra tvirtas ir pajėgus tik Švč. Trejybėje, Viename Dieve. Tai ir yra ta Uola.

Reikia neišleisti iš akių ir to bandymo griauti mūsų gyvenimo namą. Be šio realaus pavojaus ir kliūties tikrajai mūsų egzistencijai realybės paveikslas yra nepilnas ir net gi apgailėtinas, jei ne juokingas. Galbūt tokią realybę ir piešia daugelis netikinčiųjų, ramiai susirūpinę tik šio pasaulio reikalais. Kas gi kitas yra tas pavojus, tas mūsų namo griovėjas, jei ne piktoji dvasia. Tai ji tas besidaužantis vėjas, norintis nugriauti mūsų gyvenimą. Nors viena aišku, kad piktoji dvasia naudojasi gyvenimo problemomis, tai ir yra tos prapliupusios liūtys, ištvinusios upės, kuriomis naudojasi piktoji dvasia.

Tekantis upelis ir lietutis yra visai sveikintini, bet tokios nevaldomos stichijos, tai jau pavojus žmogaus gyvybei. Bet Dievas iš savo išminties leidžia tokį siautėjimą, kad pasirodytų, kur mes prisistatėme kreivų „palocių“ ant šio pasaulio iliuzorinių rūpesčių ir laiku įsitvirtintume ant tikrosios Uolos. Tai ir yra tas šauksmas Viešpaties, norintis apsaugoti savo statinius pastatytus ne pagal Tėvo valią, ir noras toliau sau gyventi savo reikalais tarsi be tikrojo pagrindo, Uolos, švenčiausios Trejybės ir jo teikiamos dangaus karalystės.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai