Virginija Būdienė

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Sakyti, jog universitetų reikia tik tam, kad studentus ruoštų verslui arba darbo rinkai, yra neteisinga. Universitetų misija yra dirbti ir valstybei, ir visuomenei, ir konkrečiam žmogui, taip pat ir verslui“, – sako Vilniaus politikos analizės instituto direktorė Virginija Būdienė. Todėl, anot jos, bandymas sukonstruoti valstybės užsakymo sistemą studijoms pagal darbo rinkos poreikį yra universitetų misiją labai siaurinantis žingsnis. Taip pat ekspertė sako, kad Lietuvoje mokslas galėtų būti iš dalies visiems vienodai mokamas, taip būtų įtvirtintas teisingumas, o ne finansinė diskriminacija.  

Anot V. Būdienės, švietimo reforma Lietuvoje prasidėjo sulig nepriklausomybės atgavimu ir tęsiasi iki šiol. „Švietimo kaita yra nuolatinė, galime ją vadinti arba nevadinti reformomis, bet nėra šalies, kuri nuolat negalvotų, ką reikia kuriame nors švietimo sistemos segmente tobulinti, nes gyvenimas nestovi vietoje. Švietimas nėra izoliuota sistema, ji keičiasi kintant kultūrinei, socialinei, ekonominei, technologinei aplinkai“, – sako V. Būdienė. Kita vertus, dažniausiai bandoma reformuoti arba pakeisti tik vieną segmentą, bet tai, pasak ekspertės, ir yra problema, nes į sistemos kaitą reikia žiūrėti kaip į visumą. Neapgalvotai keičiant tik vieną segmentą, sukeliama naujų, nenumatytų pasekmių. Pavyzdžiui, siekiant aukštųjų mokyklų konkurencijos buvo įvestas studijų krepšelis, sukėlęs naujų studijų programų skaičiaus sprogimą. 

Prof. Juozas Augutis, kalbėdamas apie pokyčius švietimo sistemoje, sakė, jog dabartinis krepšelis bus pakeistas valstybės užsakymu. Jūsų nuomone, toks pokytis naudingas?

Tai susiję su aukštojo mokslo sistemos arba aukštųjų mokyklų egzistavimo šalyje tikslu. Kodėl Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, joms skiriamos biudžeto lėšos? Koks yra tikslas valstybei turėti aukštąsias mokyklas – kolegijas bei universitetus? Dažniausiai girdime sakant, kad tos specialybės reikalingos verslui ar darbo rinkai. Toks požiūris – aukštųjų mokyklų egzistencijos susiaurinimas iki visai utilitarinių dalykų, jų pavertimas profesine mokykla.

Iš tikrųjų aukštųjų mokyklų, ypač universitetų, egzistavimas turi ne vieną tikslą. Universitetų misija yra dirbti ir valstybei, ir visuomenei, ir konkrečiam žmogui, o ne vien darbo rinkai. Sakyčiau, aptarnauti darbo rinką galbūt yra ne trečias ir gal net ne ketvirtas aukštųjų mokyklų tikslas. Yra du kiekvieno universiteto egzistavimo tikslai – išsaugoti ir kurti nauja – naujų idėjų, naujų žinių, naujų kūrinių, naujų technologijų, naujų intelektinių, socialinių ir politinių aplinkų. Išsaugoti ir perteikti naujai kartai tradiciją, kultūrą, aukštojo mokslo, kaip socialinio lifto, tikslus ir jų siekti.

Bandymas sukonstruoti valstybės užsakymo sistemą kelia klausimą, ar užsakys tik darbo rinkai ir verslui, ar ir mokslui, kultūrai multiplikuoti, ir pačiam kūrimo procesui. Jei tik darbo rinkai, tada manau, kad tai iš dalies bergždžias arba universitetų misiją labai siaurinantis žingsnis, be to, tai bus labai politizuotas lėšų skirstymas. Taip vienu sprendimu galima keliems universitetams nieko nebeužsakyti, ir jie išnyks nuo žemės paviršiaus.

Kuo iš esmės skiriasi krepšelio sistema ir valstybės užsakymas?

Šiuo metu iš politikų girdimi prieštaringi pranešimai. Viena vertus, sakoma, jog bus valstybės užsakymas. Kita tezė – bakalauro studijos bus nemokamos. Tada atrodytų, kad vienintelis būdas studijuoti bus pagal valstybės užsakymą nemokamose bakalauro studijose. Dabar matome tik nuolat keliamą priėmimo balą. Ar tai ir yra valstybės užsakymas? Per jį, žinoma, galima labai daug ką reguliuoti. Tačiau, jei pakelsi balą nuo 3 iki 7, akivaizdu, kad per tą sietą, tinklelį, žymiai mažiau kas pereis. Bet tai būtų didelė neteisybė, nes daugeliui norinčiųjų ir galinčiųjų studijuoti užkirstumėme kelią visiems laikams siekti universitetinio išsilavinimo.

Kodėl žmogui neleisti studijuoti to, ką jis nori? Šiais laikais civilizuotose valstybėse taikomas viso gyvenimo mokymosi  principas. Todėl ir Lietuvoje turėtų būti sudaryta studijavimo galimybių įvairovė – pilnos studijos, vieno ar kelių dalykų, vieno ar kelių modulių studijos, studijos su pertraukomis, kaupiamosios studijos, integruotosios, profesinės studijos, tobulinimosi studijos.

Baigus profesinę mokyklą bei stojant į kolegiją, o iš kolegijos pereinantį universitetą sistema galėtų veikti teleskopo principu. Tai reiškia, kad dalis profesinio ugdymo turi būti užskaitoma kolegijose. Nereikėtų kartotis, per trumpą laiką būtų baigiama kolegija. Analogiškai, tam tikri kolegijų dalykai turi būti užskaitomi universitete. Bet čia daug ką lemia ne tik politikų apsisprendimas, bet ir aukštųjų mokyklų ambicijos bei noras užsidirbti kuo daugiau pinigų.

O kodėl Lietuvoje negalime suteikti galimybės visiems studijuoti nemokamai?

Nemokamas bakalauro studijos atsiremia į tuos pačius svarstymus – reikia atsakyti į klausimą, kokiai daliai norinčiųjų studijuoti valstybė galės suteikti nemokamas bakalauro studijas. Kyla aprėpties ir prieinamumo klausimas.

Dabar pusė studentų studijuoja už valstybės pinigus, pusė – už savo lėšas. Jeigu žiūrėtume iš socialinės pusės, socialiai ši sistema neteisinga. Kai baigi studijas, diplomas neparodo, ar baigei už valstybės, ar savo pinigus, darbdavys vertina pagal kompetencijas. Bet vieni į gyvenimą iš valstybinės aukštosios mokyklos išeina su diplomu, kuris nieko nekainavo, o kiti – su didelėmis skolomis, paskolomis, nuskurdinę tėvų biudžetus. Čia yra socialinė aukštojo mokslo neteisybė, kurią, sutinku, jog reikia spręsti. Bet jeigu mes norime vaidinti nemokamas studijas, valstybė galės priimti tik 15–20 procentų norinčiųjų studijuoti. O apie liksiantį jaunimą, kuris vis tiek norės kur nors studijuoti, kalbame mažai. Galbūt tai yra būdas išpūsti kolegijų tinklą, nes tie, kurie netilps į nemokamus universitetus, turės išvažiuoti į užsienį arba nueiti į kolegijų sektorių. Galbūt kolegijų sektorius taps pagrindiniu masiniu aukštojo mokslo sektoriumi, o universitetai susitrauks iki mažo skaičiaus žmonių, elito rengimo, magistrinių studijų. Yra kam toks modelis patiktų.

Bet vėlgi neteisybė, jeigu kolegijose studijuoti reikės už savo pinigus, o universitetuose – ne. Taigi, teks ir kolegijose profesinio bakalauro studijas daryti nemokamas. Tada visi bus siunčiami į profesines mokyklas, kur irgi bus mokslas nemokamas ir geros stipendijos. Valstybė ne kažin ką sutaupys. Nemokamo bakalauro įvedimas man kol kas kelia daug abejonių, ar valstybė turės galimybę pasiūlyti visiems nemokamą povidurinį masinį mokslą. O gal tai reiškia planus tik labai apriboti galimybes studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose? Bet sienos atviros, užsienio universitetai kviečia net išsijuosę, todėl toks sprendimas reikštų ir raginimą studijuoti svetur.

Tuomet koks modelis, Jūsų nuomone, būtų teisingiausias?

Aš manau, kad turi veikti du principai. Pirma, nereikia absoliutinti ir racionalaus įstojimo slenksčio – balo, bei nereiktų drausti ir kitų galimybių – dalinių, kaupiamųjų studijų. Juk stojamasis balas terodo, kaip mokeisi gimnazijoje, bet ne gebėjimą pasiekti universitetinį akademinį standartą. Šiuo metu pusė studentų studijuoja nemokamai, kita pusė moka 100 procentų, nors neretai mokantieji už mokslą yra geresni studentai už nemokančius. Tokia sistema labai neteisinga. Galbūt studijos galėtų būti visiems iš dalies mokamos, nes valstybė „nebepaveža“, o jei tikrai bus stengiamasi padaryti tik nemokamas studijas, teks labai apriboti studijuojančių skaičių. Kadangi studijų programų kainos labai skiriasi, visi galėtų mokėti vienodą nedidelį mokestį ir likusią studijų kainą, kuri skirtųsi pagal programas, sumokėtų valstybė. Tačiau tai sudėtinga, nes atsiremiame į Konstituciją.

Užsiminėte apie profesines mokyklas. Kokią reikšmę jos turi valstybei, ar jose taip pat reikalingi pokyčiai?

Profesinės mokyklos – darbo rinkai specialistus rengiančios institucijos, ten įgyjama profesija. Tad verslininkai, dabar vadinami socialiniais partneriais, turėtų labai aktyviai dalyvauti profesinio rengimo procese. Dabar kalbama apie pameistrystės sistemą (Vokietijos ar Skandinavijos šalių pavyzdžiu, šios sistemos skirtingos), kai pusė studijų sudaro darbas konkrečioje darbo vietoje, kitą pusę – teorinės studijos profesinėje mokykloje. Manau, jos gali būti ir aukštojoje mokykloje. Profesiniai įgūdžiai įgyjami asistuojant profesionaliai dirbantiems žmonėms. Toks principas veikia, pavyzdžiui, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, o Norvegijoje ypač populiaru profesines studijas integruoti su bendrojo lavinimo mokyklomis. Tai būtų labai veiksminga ir Lietuvoje, ypač ten, kur į gimnazijas pereina tik dalis moksleivių, o likusieji pagrindinėse mokyklose galėtų gauti profesinius modulius. Mano nuomone, Lietuvoje profesinis ugdymas priėjo prie tam tikros sankryžos, ir reikia nuspręsti, kur link jis dabar eis. Infrastruktūrine prasme profesinės mokyklos, sektoriniai mokymo centrai iš struktūrinių fondų lėšų yra labai sustiprinti, modernizuota įranga, bet pats veikimo modelis per mažai pasikeitęs, rieda tik iš inercijos. Jį reikia iš esmės išanalizuoti ir nuspręsti, kaip ir ką daryti toliau, pradedant nuo didesnio darbdavių įsitraukimo. Kai kurias mokyklas didžiuosiuose miestuose nekeičiant paskirties galima būtų leisti privatizuoti, o regionuose padėti labiau orientuoti į vietos verslą ir žmogaus bei regiono poreikius, socialinę sanglaudą.

Yra labai įvairių profesinių mokyklų, tačiau nesu mačiusi rimtos studijų analizės ir monitoringo, kas iš tiesų jose vyksta. Ir reikia sistemą atverti bei išskaidrinti, nes pasitaiko neetiškų, nemoralių dalykų. Kai kurios tokios veikos daromos siekiant mokykloms išlikti, o kai kurios yra tapusios giminės versliuku. Didžioji dalis profesinių mokyklų tiesiogiai priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai, tad išoriniai kokybės ir prieinamumo auditai ten dabar būtų pats reikalingiausias dalykas. Būtinas tikslus baigimo pažymėjimų bei diplomų registras bei valstybės apsisprendimas, kiek, kokių studijų ir su kokia stipendija vienam asmeniui valstybė pajėgi finansuoti.

Pokyčiai numatomi ir jungiant universitetus. Ar regionuose, Jūsų nuomone, turi likti universitetai?

Taip, kol kas yra universitetiniai ir neuniversitetiniai miestai. Manau, kad Klaipėdoje ir Šiauliuose tikrai turi likti universitetas, bet jei jie taptų tik universitetiniais centrais, nematau, kad būtų tragedija. Žymiai didesnė klaida būtų siaurai specializuotis. Įsakymo būdu uždaryti universitetą ar, kaip kalbama, palikti tik jūrinio sektoriaus programas, nemanau, kad būtų gera išeitis. Kiekvienam miestui ir regionui reikia kultūros žmonių, humanitarų, mokytojų, socialinio sektoriaus specialistų. Panaikinus studijų programas Klaipėdoje ir jas koncentruojant tik Vilniuje bei Kaune, neverta tikėtis, kad iš Vilniaus vėliau kažkas labai veršis grįžti į Klaipėdą ar Šiaulius su humanitariniu ar meniniu išsilavinimu. Reikalingas pilnakraujis universitetas.

Būtų labai naudinga, jei universitetai ir kolegijos Klaipėdoje, Šiauliuose, iš dalies ir Panevėžyje žymiai aktyviau asocijuotųsi, integruotųsi. Norint regionuose išlaikyti universitetinius centrus, labai svarbų vaidmenį turi vaidinti ir aplink esančios savivaldybės, vietos kultūros sektorius verslai. Dabar universitetai buvo tokios miegančios gražuolės, izoliuotos nuo regiono. Tiesa, centrinė valdžia irgi turi išgirsti, nes pavyzdžiai, kaip šiemet buvo išbraukytos krepšelius galinčios gauti studijų programos Kaune, nors kultūros sektorius priešinosi, rodo priešingą tendenciją. Manau, išvažiavus universitetui iš tam tikro regiono, tas regionas nučiuoš keliais laipteliais žemyn savo intelektiniame, kultūriniame, socialiniame gyvenime. Liks palikto miesto statusas.

Visgi pirmų pokyčių matome. VDU ir LEU pasirašė integracijos sutartį, nuo kitų metų stojantieji mokytis pedagogikos bus VDU akademijos studentai. Ar galime tikėtis, jog pedagogų rengimas pasikeis?

Mokytojų rengimas šiandien Lietuvoje yra visiškai sugriuvęs. Šiemet ministerija žengė lemtingus žingsnius – tam tikroms studijų programoms LEU nepaskirti krepšeliai, todėl priėmimas vykti normaliai negalėjo. Taigi, turi būti sukurta nauja mokytojų rengimo sistema.

Švietimas yra valstybės ateičiai, jos vystymuisi ir saugumui strateginės svarbos sritis, toks turi būti ir mokytojų rengimas. Kodėl sakau, jog mokytojų rengimo sistema sugriuvusi? Dabar ambicijas rengti mokytojus turi keli universitetai, kalbama, kad jų ateityje bus trys, kodėl ne keturi, kodėl Klaipėdoje nebus, nežinau. Dar turime mokytojus rengiančių kolegijų. Yra keletas modelių, kaip galima būtų mokytojus rengti: lygiagretusis, nuoseklusis, gretutinių studijų, alternatyvusis (pvz., projektas „Renkuosi mokyti“), laipsnio nesuteikiančių studijų ir kt. Bet valstybė kol kas nevaldo šių procesų, sistema subyrėjusi.

Pavyzdžiui, šiais metais buvo rengiami du matematikos mokytojai. Arba, kai buvo įvestas vienodas egzaminas tautinių mažumų mokyklose, atsirado naujas lietuvių kalbos mokytojų poreikis, bet nebeaišku, kas juos rengs. Taip, demografija kinta, didelio mokytojų poreikio šiuo momentu nėra, bet jų nerengti negalima, todėl turi būti sukonstruotas naujas modelis. Politikai ir švietimo administratoriai turi aiškiai prisiimti misiją sukurti naują mokytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo modelį. Mano požiūriu, nors kiekviena savivaldybė įkūrė tų švietimo centriukų, bet vyksta kvalifikacijos kėlimo marginalizacija. Reikia profesionalesnio ir sistemiškesnio mokytojų kvalifikacijos kėlimo lygmens. Ir dabar dirbantys mokytojai turi nuolat sistemiškai mokytis, tobulintis, ne tik vienas su kitu dalintis patirtimi.

Lietuvos švietimo sistemos kaitos problemos visada susijusios su švietimo valdymo kultūra ir politine kultūra. Švietimas yra vėtomas ir mėtomas tarp politinių partijų, kaip likutinis, atseit, ryjantis valstybės biudžetą, nelaikomas gera investavimo sritimi, prisidengiama tarptautinių organizacijų „rekomendacijomis“ uždaryti nemažą dalį mokyklų ir universitetų. Šalis, kurioje vyrauja nuostata, kad švietimas yra nuostolis biudžetui, neturi ateities. Paklauskime savęs – ar kada padėkojome ir padėjome atokiausios pagrindinės mokyklos mokytojams už „sielų gelbėjimą“? Ne, tik smerkiame, draudžiame, atimame, uždarome. Taip ir atsiranda visuomenėje skirčių, vis gilėjančių. Kol kas yra tik tradicija politikams puikuotis šalia talentingiausių, gabiausių, perspektyviausių. Ir tai – ne nuvažiuojant pas juos, o kviečiantis į sostinę. Nedeklaruojame aiškaus tikslo, kad pasieksime, jog visos Lietuvos mokyklos bus vienodai geros, kad suteiksime didžiausią paramą toms, kurioms nesiseka, ar kuriose mokosi daugiausia problemų turintys mokiniai. Kodėl nedeklaruojame, kad dėl mažėjančio mokinių skaičiaus biudžetas švietimui nebus mažinamas, jam bus skiriama stabili BVP dalis. Dabar politinė kultūra skatina atskiras iš biudžeto finansuojamas sritis kautis, kam bus pirmiausia keliami atlyginimai – gydytojams, mokytojams, dėstytojams ar socialiniams darbuotojams. Tokio karo neturi būti.

Švietimo ministerijos informacija

Ar pakeitus tik patį mokytojų rengimo modelį gali atsirasti noras dirbti pedagogo darbą?

Motyvacija būti mokytoju priklauso nuo daugelio dalykų. Kodėl ji nėra aukšta? Vis minime Suomijos pavyzdį, kur norinčiųjų tapti mokytojais yra labai daug, netgi susidaro dideli konkursai pedagoginėms studijoms. Tai ir atlyginimo, ir prestižo dalykas, ir užtikrintos darbo vietos, įdomumo. Bet visų pirma – tai kultūros dalykas. Mūsų, deja, kultūra kitokia.

Dėl kvalifikacijos tobulinimo sistemos suprovincialėjimo kai kur ir pačių mokytojų akiratis gal ne per plačiausias, jie verda savo sultyse, todėl daliai mokinių mokytojai nėra autoritetas kai kuriose šiuolaikinėse, jaunimui aktualiose, srityse. Tyrimas parodė, kad Lietuvos moksleiviai prastai pasirodo problemų sprendimo srityje. Matyt, mokyklose mažai taikomi bendradarbiavimo, projektiniai, aktyvūs metodai. Galbūt, ugdymo procesas išlieka labai hierarchinis, didaktiškas. Juk prestižas ne suteikiamas, o nusipelnomas; autoritetas įgyjamas. Bet tam reikia, kad toks ir būtų sprendimais paremtas valstybės tikslas. O ne mokyklų uždarinėjimas.

Noras būti mokytoju nebūtinai turi kilti vidurinėje mokykloje, gali ateiti vėliau, todėl mes turime numatyti kelią, kaip tapti mokytoju vėliau. Būtų teisinga turėti licencijavimo modelį, panašiai kaip medikams. Licencija susijusi su pabandymu dirbti mokykloje su mentoriumi ir tikslinėmis studijomis universitete ar kolegijoje. Po metų tokios dualinės programos praktikos ir studijų galėtum įgyti arba neįgyti mokytojo licenciją, kuri turėtų būti periodiškai atnaujinama. Tokia praktika suteiktų aiškumo bei būtų daugiau motyvacijos. Šios idėjos sklando jau dešimtmetį, tačiau visam tam reikia lėšų. Nėra paprasta arba nėra politinės valios – niekas nenori rizikuoti. Aš esu už kaitą. Gerai apgalvotą kaitą. Ne kaitą dėl kaitos.