Kristina Flour/Unsplash.com nuotr.

Sociologė iš Vokietijos Gabrielle Kuby, prieš keletą metų viešėjusi ir Lietuvoje, įspėja tėvus dėl vis ryškėjančių tendencijų Europos mokyklose, neformaliuose susibūrimuose vaikus mokyti pernelyg seksualizuoto lytinio švietimo bei kritikuoja prarandamą visuomenės įprotį vaikus ir paauglius saugoti nuo erotinės ir vulgarios informacijos.

Kuby labai gerai išmano 1968 metų „seksualinės revoliucijos“ padarinius, nes pati, tuo metu dvidešimtmetė, dalyvavo Prancūzijos, Sorbonos, gegužės kultūrinio sukilimo metu. Vėliau ji paliko feministinį judėjimą ir paskyrė savo gyvenimą „revoliucijos“ loginių prieštaravimų ir antropologinių klaidų analizei. Taip pat ji daug dėmesio skyrė ir gender ideologijos, minėtosios „revoliucijos“ pasekmės, problemai. Savo monografijoje „Pasaulinė seksualinė revoliucija“ Gabrielle pateikia priežastis, dėl kurių tėvai turėtų susirūpinti savo atžalų lytiniu ugdymu bei sustabdyti vaikų ir paauglių seksualizavimo procesą.

Seksualumo „išlaisvinimas“ veda į nuosmukį. Dar XX a. pradžioje su technologijų pagalba pavykus atskirti lytinius santykius nuo prokreacijos, seksualumas nebesuvokiamas kaip išskirtinai šeimos gyvenimo dalis. Šis „išlaisvinimas“ Vakaruose turi katastrofiškų ekonominių, socialinių ir kultūrinių pasekmių: šeimų irimas, akademinių pasiekimų lygio žemėjimas, psichologinių sutrikimų daugėjimas, lytiškai plintančios ligos ir nužudyti milijonai negimusių kūdikių yra ženklai, kad visuomenė patiria nuosmukį, kuris dar labiau išryškės ilgalaikėje perspektyvoje. Gerovės valstybės idėja dėl šių liberalizuojančių tendencijų ėmė byrėti, joje randasi vis daugiau kultūrinio skurdo ir vienatvės.

Biologinė šeima nebeakcentuojama kaip geriausia aplinka augti vaikams. Seksualinė revoliucija atnešė skyrybų ir santuokų laviną. Šeima, kurios pagrindas yra monogamiška, atvira gyvybei ir visam laikui sudaryta vyro ir moters santuoka, ėmė svyruoti. Tačiau mokslinės studijos patvirtina, kad vaikams geriausia augti stabilioje biologinių tėvų santuokoje. Kuby netgi teigia, kad vaikai, kurie užauga nedarniose ir nepilnose šeimose, yra nestabilesni, jais lengviau manipuliuoti, todėl iš daugumos tokių piliečių sudaryta visuomenė yra mažiau demokratiška.

Vaikų seksualizavimas neleidžia jiems džiaugtis vaikyste. Seksualizuotas mokymas, iširusios šeimos, ypač tėvo vaidmens trūkumas vaikui atveria gilių žaizdų bei žlugdo jo vaikišką nekaltumą. Vaikiškas nekaltumas yra ir vaikystės sinonimas. Būtent vaikai yra didžiausios drovumo ir padorumo jausmo praradimo visuomenėje aukos.

Vaikų ir paauglių seksualizavimas mažina tėvų valdžią vaikams. Kuby teigimu, kai kurių Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos institucijų propaguojamas seksualizuotas vaikų ugdymas yra tiesiausias kelias į tėvų valdžios silpnėjimą. Dar Zigmundas Froidas yra pasakęs, kad bet kokia ankstyvoji vaiko seksualinė veikla gali užkirsti kelią vaiko tolesniam sėkmingam auklėjimui. Reikia pasakyti, kad Froido teorijos buvo itin svarbios vadinamajai „seksualinės revoliucijos“ idėjai išplisti.

Vaikų ir paauglių seksualizavimas pažeidžia normalų hormoninį vystymąsi. Pirmąjį ir antrąjį mėnesį po gimimo vaiko testosterono (vyriško hormono) ir estrogeno (moteriško hormono) lygis šokteli, o po to sumažėja iki pat brendimo išlikdamas stabiliai žemas. Prasidėjus brendimui, jis vėl ima kilti ir stabilizuojasi tik subrendus ar net po kelerių metų. Taigi fiziškai jaunuoliai auga palaipsniui, kol pasiekia seksualinę brandą. O tuo tarpu psichologinė branda yra dar lėtesnis procesas. Seksualizuoti vaikus ir paauglius – tai ignoruoti nepakankamą jų seksualinę ir ypač psichologinę brandą.

Masturbacija ugdo narcisistinį seksualumą. Jau nuo ankstyvo amžiaus vaikui masturbaciją pateikti kaip teigiamą dalyką yra žalinga. Tokio elgesio skatinimas apsunkina asmens sugebėjimą įsipareigoti gyventi brandžius seksualinius santykius, kurie yra meilės dalis, su kitu asmeniu. Besimasturbuojantis žmogus egocentriškai žvelgia į santykį, nesugeba mylėti giliai pasiaukojančia meile kito žmogaus ir palaiko tam tikrą atstumą tarpasmeniniuose intymiuose santykiuose. Kai masturbacija tampa įpročiu, įsigali priklausomybė, kuri prisideda prie sveiko pasitikėjimo savimi nykimo bei psichologinių problemų, kurios išryškėja suaugus.  

Netikrumo dėl vyriškos ir moteriškos lytinės tapatybės sukėlimas yra asmens elgesio sutrikimų priežastis. Asmuo yra stiprus, kai žino, kas jis yra ir su tuo tapatinasi, tai yra aiškiai suvokia savo tapatybę. Žmonės gimsta moterimis arba vyrais ir pilnatvę pasiekia būdami tuo, kas jie yra. Tačiau gender ideologija sėja dirbtines abejones vaikams ir paaugliams apie jų tapatybę. Viena Harvardo studija parodė, kad vienuolikmečiai, kurie nėra tikri dėl savo lyties tapatybės, lengviau pasiduoda seksualiniam, fiziniam ir psichologiniam išnaudojimui bei yra mažiau atsparūs potrauminiam stresui.

Skatinti „atsiskleidimą“ paauglystėje yra ataka prieš natūraliai būdingą heteroseksualią orientaciją. Nors yra pabrėžiamas skatinimas paauglius „atskleisti“ ir išgyventi savo homoseksualią arba biseksualią lytinę orientaciją, nustatyta, kad paauglystėje patiriamos homoseksualios tendencijos linkusios išnykti bręstant. Net 70 % septyniolikmečių, kurie teigia esą homoseksualūs, būdami dvidešimt dvejų nurodo išimtinai tik heteroseksualią orientaciją. Homoseksualus tyrėjas Gary Remafedi teigia, kad kuo anksčiau asmuo „atsiskleidžia“, tuo didesnė yra savižudybės ir psichologinių traumų tikimybė.

Homoseksualumo praktikavimo rizikos slėpimas yra pavojingas. Kad ir kiek po spalvingomis eitynių kaukėmis būtų slepiami LGBT asmenų sveikatos sutrikimai, moksliniai tyrimai kalba apie fizinius ir psichologinius homoseksualumo praktikavimo pavojus. Depresija, nerimo sutrikimai, alkoholio, narkotikų ir perteklinis vaistų vartojimas, savižudybių dažnumas, ŽIV bei kitos lytiškai plintančios ligos yra problemos, kurių niekas nenori minėti, tačiau, Kuby teigimu, tai yra taip pat neteisinga, kaip nuo rūkalių slėpti informaciją apie rūkymo pasekmes.

Iširusių šeimų pristatymas kaip „normalių“ neleidžia vaikams tinkamai išgyventi skausmingų psichologinių padarinių. Augimas iširusiose šeimos yra viena iš priežasčių, kodėl vaikai gali nemokėti kurti stiprių ryšių, būti ištikimi, atsakingi ir nesugebėti kurti teigiamų santykių. Roberto Kocho instituto studija parodė, kad 21,9 % vaikų ir paauglių nuo 7 iki 17 metų šiandien turi tam tikrų psichologinių sutrikimų, o maždaug 40 % – elgesio sutrikimų. Vienu iš didžiausių rizikos veiksnių pripažįstama nedarni šeimos aplinka.

Demografinė krizė yra vaisingumo ir seksualumo atskyrimo pasekmė. Akivaizdi seksualinės revoliucijos pasekmė yra demografinė krizė ir visuomenės senėjimas. Europa tiesiogine to žodžio prasme miršta. Jei dar yra europiečių, tai faktiškai dėl imigracijos. Sociologė negali suprasti, kodėl tokioje šalyje kaip Vokietija, kur vokiečių katastrofiškai mažėja, valstybinė valdžia gali skatinti mokyti vaikus tapti kontracepcijos ekspertais bei visais būdais atverti kelią plisti abortams ir homoseksualumui.  

Tėvams, kurie nenori, kad jų vaikai mokyklose būtų seksualizuojami, mokomi apie masturbacijos „naudą“, kuo anksčiau naudoti kontracepciją, lytiškai santykiauti įvairiais būdais, Kuby pataria būti pilietiškai aktyviems, o jei reikia, ir tam tikra prasme nepaklusniems. Tokie yra penki pagrindiniai Gabrielle Kuby patarimai:

Tėvai turi reikalauti informacijos apie tai, kokio lytinio švietimo mokosi jų vaikai. Jie turi žinoti, kokios išorinės asociacijos atvažiuoja į mokyklą ir kokių pažiūrų būreliuose laikosi jų vaikai. Ypač tai svarbu žinoti, kadangi vaikai dažniausiai nemoka arba nenori papasakoti, ką apie lytiškumą jie sužino kitur.

Tėvai turi turėti teisę teikti alternatyvius lytinio švietimo ir ugdymo kursus. Jie privalo įsisąmoninti, kad jie patys turi paskutinį žodį vaikų doriniame ugdyme.

Jei į jus, tėvus, niekas nekreipia dėmesio, nebijokite protestuoti ir „skandalizuoti“. Tėvai privalo viešai kelti problemas, viešinti netinkamo turinio medžiagą žiniasklaidoje ir tarp kitų tėvų. Jei reikia jie gali šaukti tėvų susirinkimus ir organizuoti konferencijas lytiškumo temomis.

Tėvai turi aiškiai parodyti, kad niekada nesiliaus atkakliai kovoti prieš vaikų seksualizavimą.

Esant poreikiui, tėvai gali telktis su kitais tos pačios ar užsienio šalies tėvais į bendruomenes ir asociacijas. Didieji asmens gyvenimo klausimai neretai mažai domina politikus ir kitus valdžios atstovus, todėl pilietinė visuomenė privalo įsisąmoninti savo atsakomybę už ateities kartas ir nieko nelaukdama telktis į kovą.

Iš ispanų kalbos vertė ir parengė Salomėja Fernandez Montojo