Gedimino Kajėno nuotrauka

Šiandien švenčiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmė. Nekaltas Prasidėjimas – tai tik 1854 m. gruodžio 8 d. popiežiaus Pijaus IX paskelbta dogma, teigianti, kad Mergelė Marija Dievo malonės veikimu nuo pat pradėjimo buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Daugeliui ji iki šiol sunkiai suprantama ir prieštaringai vertinama, nors kaip ir kitos tikėjimo tiesos, gimė jau daug anksčiau ir plito tikinčiųjų bendruomenėje, kol Bažnyčia tai užtvirtino dokumentu. Ši šventė yra ypač brangi pranciškonams. Gal ne vienas ir paklausite, kaip susiję pranciškonai ir Nekaltas Švč. Mergelės Prasidėjimas? Apie tai, kaip susiformavo ši tikėjimo tiesa ir kaip prie jos prisidėjo broliai pranciškonai, savo pamoksle dalijasi kun. Antanas Blužas OFM.

Dar net maždaug 500 metų prieš tai, kai buvo paskelbta Marijos Nekalto Prasidėjimo dogma, dalis tikinčiųjų tikėjo, jog, Mergelė Marija, kaip ir visi gimusi iš žemiškųjų tėvų, buvo apsaugota nuo visus žmones paženklinančios gimtosios nuodėmės. Nuo pat pirmųjų šv. Pranciškaus sekėjų mažesnieji broliai taip pat tikėjo ir palaikė ne tik Marijos skaistumą prieš ir po Jėzaus gimimo, bet ir Mergelės Nekaltąjį Prasidėjimą.

Savo teologiniais veikalais prie Nekaltojo Prasidėjimo dogmos patvirtinimo labiausiai prisidėjo pranciškonas palaimintasis Jonas Dunsas Škotas, vadinamas Subtiliuoju daktaru, arba Marijiniu daktaru. Nepalikęs to vien kalbomis, jis ėmėsi rimto teologinių svarstymų darbo, dėl ko šiandien turime teologiškai suformuluotą katalikišką Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Ji teigia, kad Mergelė Marija buvo atpirkta iš nuodėmės nuo pat prasidėjimo momento. Taigi trumpai norėčiau peržvelgti tos doktrinos reikšmę.

Pagrindinis šios dogmos klausimas: „Ar Palaimintoji Mergelė buvo pradėta be gimtosios nuodėmės?“ Tiesa ta, kad visos mariologinės dogmos iš esmės yra arba kristologinės, arba ekleziologinės. Kas taikoma Marijai, tas taikoma ir Bažnyčiai. Taigi ir Jonas Dunsas Škotas pradeda nuo kristocentriško pagrindo – Įsikūnijimo. Jis visą savo teologiją remia Kristumi. Tai yra jo centras. Kristus yra nuo amžių Tėvo paskirtas prisiimti žmogiškąją prigimtį Įsikūnijimu. Pasak subtiliojo daktaro, pirminė Įsikūnijimo sąlyga nebuvo žmogaus atpirkimas iš nuodėmės. Dievo Sūnus būtų tapęs žmogumi ir tuo atveju, jei žmonija nebūtų nusidėjusi. Žodžio įsikūnijimas Jėzaus Kristaus asmenyje, visų pirma buvo Dievo Tėvo kūrimo akto viršūnė. Dievas pirmiausia atsiuntė į pasaulį savo sūnų iš meilės. Ši įžvalga yra daugiausia pranciškoniškojo dvasingumo rezultatas.

Tiesa, atpirkimo istorijos aiškinimo pradžioje Įsikūnijimo supratimas buvo nukreiptas ir labiau koncentruotas žmogaus išvadavimo iš nuodėmės link. Tačiau, kad ir koks svarbus būtų šis aspektas, tai negalėjo būti vienintelė Įsikūnijimo priežastis. Dievas yra laisvos valios įasmeninimas, kuris pirmiausia pasireiškia meile, kuri liejasi iš Jo ant visų kūrinių.

Francesco Solimena. Mergelės Marijos gimimas, apie 1690 m.

Būtent šiuo kristologiniu požiūriu į pasaulį ir į atpirkimą pal. Jonas Dunsas Škotas kalba apie Mergelę Mariją, kaip Jėzaus Kristaus, Įsikūnijusio Dievo Žodžio, Motiną. Ji tuo tarpu tampa viso tobulumo kūrinijoje įsikūnijimu, išlaisvintu iš nuodėmės ir visų jos padarinių. Išlaisvinta būtent gelbstinčia Jėzaus Kristaus – vienintelio tarpininko tarp Dievo ir žmogaus – galia. Derėjo, kad Dievas išsirinktų savo Sūnui Motiną, kuri būtų visiškai laisva nuo bet kokios prigimtinės nuodėmės tam, kad ji taptų malonės kanalu mums visiems.

Pal. Jono Dunso Škoto laikais oficialus Bažnyčios mokymas nepasisakė už Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Įvairūs teologai neigė Jos Nekaltą Prasidėjimą remdamiesi Rom 5, 12, kuri sako: „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Kiti laikėsi teorijos, kad Švenčiausioji Mergelė Marija buvo pašventinta iš karto po pradėjimo. Todėl, kad buvo pradėta kaip ir visi žmonės, vyro ir moters sąjunga, pašventinimas, pasak jų, negalėjo įvykti pradėjimo metu.

Dar vienas argumentas prieš Nekaltą Prasidėjimą, buvo tai, kad jeigu Mergelė Marija būtų buvusi be gimtosios nuodėmės, jai nereikėtų Kristaus išganymo. Ir, tarkime, jei ji būtų mirusi prieš Kristų, būtų tuoj pat patekusi į dangų. Taip išeitų, kad jei Marija yra pradėta nekaltai, t.y. be gimtosios nuodėmės, jai nereikia Kristaus išganymo.

Pal. Jonas Dunsas Škotas savo pirmąjį argumentą  paremia Kristumi, kaip tobulu tarpininku tarp Dievo ir žmonių: „Kristus buvo tobuliausias tarpininkas. Jis nebūtų galėjęs būti tobuliausiu tarpininku, jei nebūtų apsaugojęs savo motinos nuo gimtosios nuodėmės ir nebūtų sugebėjęs atitaisyti nuodėmės padarinių iki aukščiausio laipsnio. Būdamas tobuliausias tarpininkas, Kristus apsaugojo savo motiną nuo gimtosios nuodėmės.“

Kaip raktas šiame argumente yra žodis „apsaugoti“. Jei ne Kristaus nuopelnai, tai Marija turėjo gimti kaip ir visi žmonės su gimtąja nuodėme. Švenčiausioji Trejybė, kuri iš anksto galėjo numatyti Kristaus kančios nuopelnus, būtent dėl jų leido Mergelei Marijai būti apsaugotai nuo bet kokios kaltės.

Vienintelis skirtumas tarp Jos ir likusios žmonijos yra tai, kad Mergelė Marija Kristaus kančios nuopelnais buvo apsaugota nuo kaltės prieš istorinį Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą, o visi kiti – po to, kai nuo Bažnyčios įsteigimo Kristaus atpirkimas veikia per sakramentus.

Jonas Dunsas Škotas primena mums, kad mes švenčiame daugiau nei tik žmogiško kūno prasidėjimą, kuriam duodama gyvybė, kai jis sujungiamas su siela. Būtent tuo momentu, kai tai atsitiko, Mergelė Marija buvo pradėta be gimtosios nuodėmės.

Ši teologija sudaro pagrindą Bažnyčios oficialiai paskelbtos dogmos apie Nekaltą Prasidėjimą. Tas taip pat puikiai atsispindi ir šios dienos liturginiuose tekstuose. Švenčiausioji Mergelė Marija per vienintelę Visagalio Dievo malonę ir per Jėzaus Kristaus, visos žmonijos Gelbėtojo, nuopelnų numatymą buvo apsaugota nuo bet kokios gimtosios nuodėmės įtakos.

Kaip minėjau pradžioje, visos mariologinės dogmos yra taip pat ir kristologinės, ir ekleziologinės. Taigi leiskite priminti šiandienos antrąjį skaitinį:

„Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1– 7).

Palaimintojo Jono Dunso Škoto kūrinijos ir atpirkimo vizija įrodo Dievo meilės pirmumą Įsikūnijimo slėpinyje, kuris vis dar veikia Bažnyčioje ir pasaulyje. Mes tikime ir viliamės Dievo pažadais, kad, kas išsipildė Marijoje, tas išsipildys ir mumyse.

Pagal kun. Antano Blužo OFM pamokslą parengė Monika Midverytė