Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales.
    Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.
    Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų įvairias ligas bei negales.
    Tuos mokinius Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų:
    „Lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“

Iz 30, 19–21. 23–26: Tave išklausys, kai išgirs tavo šauksmą

Ps 147, 1–2. 3–4. 5–6. P.: Palaimingas, kas Viešpaties laukia.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangelijoje Jėzus liepia dalintis gautomis dovanomis ir galiomis, kad tie, kurie gauna, patys pradėtų dalintis tuo pačiu.

Kai žvelgiame į šiandienos Evangelijos Jėzų, galvojant kiek galima praktiškiau ir žmogiškiau, kyla klausimas, kokia Jėzui nauda iš viso to, ką jis daro. Kas turi vykti Jame, kad jis taip elgtųsi?

Jis eina ne tik į didmiesčius, kur tikrai sutiks tokių, kuriems įdomu tokios jėzuitiškos, Jėzaus „naujovės“, bet eina ir į kaimus, - kitur rašom, kad net į vienkiemius, - tad pas labai konkrečius asmenis, o ne pas „tų pačių interesų“ grupes. Jis moko žmones, ir atrodo, labai asmeniškai skelbia Evangeliją, gydo visas ligas, rodo gailestingumą, suprasdamas kiekvieno sutiktojo labai asmeninę situaciją.

Ir dėl ko? O gi, kad būtų daugiau darbininkų Tėvo dangiškai pjūčiai! Jėzus ne tik pats gailestingas ir uolus dangiškojo Tėvo įrankis, tarsi tas, kurio negalima sustabdyti, tarsi Šventosios Dvasios „uždegtas“, veržiasi išdalinti Tėvo dovanas, bet ieško mokinių, taikydamas į jų sąžines bei dvasios troškimus, tapti tokiais pačiais dovanų dalintojais.

Visas džiaugsmas glūdi ne kokiam nors išskaičiavime, bet suteiktoje galimybėje įgalinti dalintis. Ugnis, kitus uždegdama nesumažėja! Šventasis Ignacas savo Dvasinių Pratybų knygelėje rašo, kad meilė yra „abipusis pasidalijimas“, kai mylintis dalinasi su mylimuoju tuo, ką turi, gali ar žino (Dv. Pr. 231) Ta pačia Dvasia ir Jėzus siunčia mokinius į pasaulį, meilėje dalintis su kitu, kad kitas meilėje gebėtų atsiliepti dalindamasis pats.

Mes turėtume suprasti pirmiausiai, kad esame apdovanoti įvairiopomis dovanomis, galiomis ir žiniomis, kurios teikia gyvenimą ir įgalina mylėti. Po to esame pasiųsti į pasaulį dalinti tai, ką turime, rodydami tikrąją meilę, kad kiti būtų tos gailestingos meilės paliesti, įgalinti ir paskatinti dalintis, uždegti.

Šią paskatą mes turėtume priimti visu savo gyvenimu ir degti taip, kad uždegtume kitus. Todėl toks principas žvelgiant į kitus žmones turėtų būti mūsų gyvenimo paradigma. Kreipdamiesi į kitą, galime tiesiog paprastai savęs paklausti, ar apdovanoju šį žmogų ir uždegu dosnumu, kad jis taptų dovanotojas savo aplinkoje? Kitaip negali būti, nes ugnis tikrai daro savo poveikį. 

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai