Vidas Poškus „Menininko dirbtuvė“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017 metai.

Vidas Poškus (g. 1977) – menotyros mokslų daktaras, dailės kritikas, parodų kuratorius, tapytojas, knygos „Nedingęs Vilnius” autorius.

„Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“ – knyga, skirta patenkinti smalsumą. Praverti užsklandą. Nuvesti į užkulisius, virtuvę, slapčiausią vietą – kad ir kaip mes ją vadintume, žodžiu – ten, kur atsiranda meno kūriniai. Ten, kur jie gyvena. Kartais ten gyvena ir menininkai, ir net labiau nei tikruosiuose savo namuose. Taigi tai – galimybė pakliūti ten, kur šiaip paprasti mirtingieji retai įleidžiami.

42 apsilankymai tapytojų, skulptorių, grafikų, tekstilininkų dirbtuvėse virto ne enciklopedinio pobūdžio tekstais, o įkvėpto bendravimo dalimi. Šie tekstai ir vaizdai skirti ne menininkų kūrybai nagrinėti, bet parodyti ir užfiksuoti vietos, kurioje gimsta kūriniai, svarbą. Vidas Poškus lankosi pas menininkus, kurių kūrybą mėgsta ir vertina, pas kūrėjus, kuriuos pažįsta. Tačiau svarbu net ne tai; šiuo atveju pretendentai pasirenkami pagal savo studijų spalvingumą, įspūdingumą, architektūrines vertes. Keistos Vilniaus vietos, į kurias sunku patekti žmogui iš šalies; buveinės, kurių greit nebebus arba jau nebėra; dirbtuvės, kuriose gimsta menas ir kurios pačios kartais virsta erdviniais meno kūriniais.

„Būtent menininkų dirbtuvėse jų kūriniai gyvena tą savo tikrąjį, autentiškąjį gyvenimą, kurį iš dalies praranda, arba tiksliau – jis pakeičia savo formas, darbams iškeliaujant į parodines erdves – galerijas ar muziejus, kitų žmonių namus. Pagrindinė šios studijos – tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo apie menininkų dirbtuves misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į kūrėjų darbo vietas, per jas pabandyti rasti raktą į jų kūrybą ir į pačias asmenybes.“ 

Dalinamės knygos ištrauka.

***

Eglė Ridikaitė (g. 1966 m.) yra plataus diapazono menininkė. „Platus diapazonas“ suprantamas keliomis prasmėmis. Eglė dirba su dideliais formatais. Čia būtina pabrėžti, kad ji yra baigusi tapybos studijas, tačiau po savo mokslų dažus ant audinio (dažniausiai neužtempto ant porėmių) ne tik tepa, bet ir (dar dažniau) purškia, trafaretuoja, išrašo. Plačios yra ir Ridikaitės darbų temos. Bet visų pirma ji šneka apie savo patirtis, savo žvilgsnį ir požiūrį. Tai gali būti ir kažkas iš universaliojo egzistencializmo, ir iš močiučių ar Vilniaus praeities, ir sovietinės ar posovietinės buities. 

Mintimi aplankyti Eglės Ridikaitės studiją kažkurią saulėtą 2010 metų dieną užkrėtė mano bičiulis Karolis. Internete jis rado Evaldo Janso filmuotą medžiagą apie šios menininkės studiją „Fluxus ministerijoje“ ir pasakė, kad jam padarė įspūdį siena, ant kurios užklijuota ir beveik visą ją dengė drobė. Lankydamiesi kitų menininkų studijose matėme vaiskia žydra spalva nudažytas Ridikaitės studijos duris tarpdicplinininkų koridoriuje (tiesiog pagal ,,koliorą” atspėjome, kad tai jos buveinė). Ant jų buvo ranka užrašyta „Janso spalva” ir baltais dažais išpurkšti skaičiai. Kažkurį kartą Karolis manęs paklausė:

Ar tu žinai, ką tie skaičiai reiškia?

Nežinau. O ką?

Tai tikslios šios vietos koordinatės.

Mūsų vizito dieną susirgo Ridikaitės vaikas (nenuostabu, kaip tik buvo nusistovėjusios šaltos, pilkos, lietingos, rudeniui būdingos dienos), todėl menininkė prašė būti punktualiems. Atvykome keliomis minutėmis anksčiau ir kantriai laukėme koridoriuje. Iš Šilo gatvės Eglė atvažiavo savo automobiliu. Truputėlį jaudinosi dėl ligonio – jį, šešerių metų, teko palikti vieną prie televizoriaus…

Prieš atrakindama duris Eglė ilgai ieškojo rakto galingame raktų ryšulyje.

Taigi Ridikaitės studija „Fluxus ministerijoje“ – tai du kambariai trečiame buvusios Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) aukšte. Langai išeina į Žemaitės skverelį ir akliną Lietuvos statistikos departamento (LSD) sieną. SAM laikais čia būta (kaip liudijo popierinė juostelė trafaretinėmis raidėmis) trisdešimt devinto ir keturiasdešimto kabinetų, juose veikė Visuomenės sveikatos skyrius. Eglė sakė, kad renka užrašus nuo visų durų – jau turi kažką panašaus iš spaustuvės Maironio gatvėje, iš ankstesnės studijos fabrike Naujojoje Vilnioje.

Visos abiejų kambarių sienos buvo nudangstytos tapyti (trafaretuoti ir purkšti) paruoštomis drobėmis. Ant didžiausios užklijuotas piešinys – menininkė ruošėsi perkelti savo sūnaus, pasipuošusio kiškio ausimis, figūrą. „Pradėjau figūrą, nes visi kalba, kad žmonių nepiešiu. Bet nusprendžiau piešti iš nugaros. Reikėjo nustatyti proporcijas (sūnaus ūgis tikras – metras trisdešimt centimetrų), kadangi pradžioje buvo kažkas ne taip. Ir niekaip nesupratau. Atėjo viena draugė ir pasakė, kad būtų gal ir gerai, tačiau kojos per trumpos. Todėl reikėjo pataisyti. Popieriuje pradžioje iškirpsiu siluetą. Paskui smulkinsiu.“ Šalia tos pačios drobės ant sienos pieštuku dar buvo parašytas skaičius. „Čia užsirašiau, kiek sluoksnių pertepta.“

Šalia kiekvienos drobės dar karojo popierinių lipnių juostelių skivytai. Kaip kokie kutai.

Ant grindų taip pat gulėjo būsimi darbai bei jų ruošiniai. (Beje, grindys – nutrintas parketas, mažiausiai nutrintas prie durų. Vienoje atkarpoje buvo kažkoks metalinis bėgelis – turbūt durims.) Didžiajame kambaryje matyti akvarele spalvinamų žvėrelių figūrėlės. Kitame – ornamentai. „Čia irgi darbas. Pagal skaros raštus. Kai dirbu su mažesniais formatais, tai galiu ir namie juos daryti.“

Didesniame kambaryje, už baltų durų, buvo girdėti garsai. „Ten kinošnikai įsikūrę, turėjo Gudaitis būti, bet atsisakė…“

Mažesniame kambaryje dar buvo tamsi kelių sekcijų spinta – SAM palikimas. „Viršų norėjau nuardyti ir pernešti į aną kambarį dažams susidėti. Bet nepavyko.“ Tad dažai sudėlioti kur pakliūva. Tame pačiame kambaryje dar buvo stalas. Vienas stalviršio galas buvo atremtas į palangę, kitos atramos vaidmenį atliko „Valstybės žinių“ komplektai (mačiau, kad yra 1995 metų). Ar skaitei?

Ne dar. Ankstesnėje studijoje mėtėsi „Verslo žinios“. Norėjau paimti istorijai, bet buvo nesupakuoti, tai neėmiau.

Didžiajame kambaryje elektra buvo („įsivedžiau pati“), mažesniame – ne. Didesnio kambario kampe ant improvizuoto stalelio stovėjo virdulys.

Šita studija labai geroje vietoje. Dirbu Radvilų rūmuose, tai labai patogu atbėgti, kai tik galima. Šiek tiek mokėti reikia – visiems išskaidomas mokestis už elektrą.

Kai ėjome iš studijos, Eglė paaiškino, kad skaičiai ant durų yra šios vietos koordinatės.

– Visi klausinėja, tai jums neklausta pasakiau!