Povilas Ramanauskas „Lanksčioji tapyba“ (2017 m.). Asmeninio archyvo nuotr.

Ambicingas ribų tyrinėtojas ir laužytojas, kurio studijoje visuomet skamba muzika – taip norisi apibūdinti kaunietį tapytoją Povilą RAMANAUSKĄ. Jis – „ArtVilnius‘17“ meno mugės geriausio jaunojo menininko prizo laureatas, kurio kūrybos centre – konceptualus požiūris į tapybos galimybes ir jos sąlytį su kitomis meno šakomis. Tapytojui ypač darbingu metų pabaigos laikotarpiu, po kūrinių pristatymo ir grupinėse, ir asmeninėje parodoje, prisėdome su P. Ramanausku pakalbėti apie jo kūrybos pradžią, procesą, idėjas ir menininko kelią Lietuvoje.   

Menininkas Povilas Ramanauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Keistas dalykas tas įkvėpimas – galbūt tai yra mitas. Mane dažniausiai įkvepia pats kūrybos procesas. Jis tarytum užkuria.

Kodėl pasirinkote menininko kelią ir kaip tapyba atsirado jūsų gyvenime?

Viskas nutiko gana nuosekliai ir paprastai. Iš pradžių paauglystėje su draugu paišaliojome grafičius. Tada mums prireikė tam tikrų žinių – norėjosi pramokti piešti, įgauti įgūdžių ir t. t. Pradėjome lankyti dailės užsiėmimus, piešti ir tapyti. Tai tęsėsi palyginti ilgą laiką, tuomet grafičiai vis tolo. Į dailę pradėjome žiūrėti labai rimtai, o kai tiek laiko investuoji į vieną dalyką, nelogiška imti ir staiga viską mesti. Kai mokykloje artėjo metas galvoti apie pasirinkimą, ką studijuoti, buvo tik vienas galimas variantas – tapyba. Taip ir atsidūriau tapybos kelyje, jame esu ir dabar.

Iš kur semiatės įkvėpimo ir koks jūsų kūrybos procesas?

Keistas dalykas tas įkvėpimas – galbūt tai yra mitas. Mane dažniausiai įkvepia pats kūrybos procesas. Jis tarytum užkuria, jo metu įsivažiuoji. Jo metu kyla naujų idėjų, bandai jas realizuoti. Išeina arba ne. Tuomet bandai dar kartą. Būna, sugalvoji kokį dalyką ir nori jį vizualizuoti. Procesas viską koreguoja, kitaip sakant – sustato į savo vietas. 

Iš esmės be muzikos studijoje būti negaliu. Ji labai reikalinga norint sukurti tam tikrą nuotaiką, tinkamą mano darbui. Idėjų ateina spontaniškai, o tada kurį laiką apie jas galvoju, kol viskas išsigrynina. Kūrybos procesas taip pat yra gan spontaniškas ir chaotiškas. Ne kiekvieną dieną gali kurti, kartais tiesiog neišeina. Tokiais atvejais geriau imtis kitos veiklos ir grįžti vėliau. Skirtingų darbų ir jų detalių kūrybai laiko skiriama nevienodai. Kartais užtenka vieno seanso, o kartais ilgai kankiniesi, kol pasieki tai, apie ką galvoji.

Povilas Ramanauskas „Lanksčioji tapyba“ (2017 m.). Asmeninio archyvo nuotr.

Tokia mano prigimtis. Vieniems pakanka kurti iliuziją, paveikslą plokštumoje. Man to negana. Tad studijų metais pradėtos paieškos ir eksperimentai tęsiasi ir dabar. Taip įdomiau. Mane domina įvairių vizualių sričių eksploatacija.

Ar ir kaip su laiku kinta jūsų kūrybos kryptis?

Kryptis kinta, taip jau nutinka eksperimentuojant. Ne visi anksčiau kurti darbai, jų serijos yra iki galo išplėtoti. Daugelis jų laukia savo eilės. Norisi išpildyti kitus galimus vizualius variantus, prie kurių nuolat grįžta mano mintys. Tam tikrą temą, idėją išgryninti, realizuoti galima tikrai gan plačiai ir įvairiais būdais, tik tam reikia laiko. 

Kalbant apie kūrybos temas ir technikas norisi paminėti vieną naujausių jūsų projektų – „Lanksčioji tapyba“. Kaip gimė ši kūrinių serija? 

Man teko tapyti ant įvairiausių medžiagų: senų baldų paviršių, veidrodžių, stiklo, plastiko. Taip kilo idėja pabandyti keletą vizualių variantų su skaidria, lanksčia medžiaga. Buvau apgalvojęs ir virtualiai išbandęs, kas turėtų išeiti ir kokios yra galimos variacijos. Rezultatai pranoko lūkesčius. Ėmiausi rimto darbo. Eksperimentavau, plėtojau temą, žiūrėjau, kas išeina. Viskas yra labai paprasta, nes pats pavadinimas „Lanksčioji tapyba“ išduoda pagrindinę idėją. Tai – ir fiziškai, ir konceptualiai kalba apie šiuolaikinę tapybą. Ji yra plati ir atvira įvairiems ieškojimams, pavidalams, formoms.

Kodėl jums tokia svarbi tapybos ribų paieška? 

Čia, matyt, tokia mano prigimtis. Vieniems pakanka kurti iliuziją, paveikslą plokštumoje. Man to negana. Tad studijų metais pradėtos paieškos ir eksperimentai tęsiasi ir dabar. Taip įdomiau. Mane domina įvairių vizualių sričių eksploatacija. Šiuo atveju tapybos pratęsimas kitose medijose ar dalyvaujant ir sujungiant kitas vizualias raiškas. Taip pat mane tiesiog domina galimybė pačiupinėti kuo daugiau raiškų, technikų.

Povilas Ramanauskas „Buitis II“ (instaliacija, 2017 m.). Asmeninio archyvo nuotr.

Tikrai pakanka vienos meno mugės. Vis dėlto kūrybinių iniciatyvų, projektų, konkursų, susijusių su jaunais menininkais ir ne tik, Lietuvos meno lauke tikrai reikia. Kuo daugiau, tuo geriau. Su jais atsirastų daugiau įvairių galimybių visiems.

Su šia kūrinių serija buvote išrinktas geriausiu jaunuoju menininku „ArtVilnius‘17“ meno mugėje. Kuo šis įvertinimas svarbus menininkui? Ar tokio tipo projektų Lietuvoje pakanka?

Mano kūryba sulaukė didelio susidomėjimo. Jautiesi įvertintas. Malonu. Toks dėmesys ir kūrybai, ir menininkui niekada nekenkia. 

Manau, tikrai pakanka vienos meno mugės. Vis dėlto kūrybinių iniciatyvų, projektų, konkursų, susijusių su jaunais menininkais ir ne tik, Lietuvos meno lauke tikrai reikia. Kuo daugiau, tuo geriau. Su jais atsirastų daugiau įvairių galimybių visiems.

Žvelgiant iš jūsų perspektyvos – koks yra menininko statusas Lietuvoje? 

Menininko statusas toks, kaip ir kultūrinė situacija visoje šalyje. Menas – menui. Dėl to, manau, kalta ne vien bendra finansinė šalies situacija. Yra daug priežasčių, o viena jų yra tiesiog vyraujantis požiūris.

Kuo, jūsų nuomone, menas svarbus mūsų visuomenei ir ugdant jaunąją kartą?

Tokį klausimą galėčiau perfrazuoti, tarkim, taip: kuo svarbi matematika visuomenei ir jaunajai kartai? Manau, jei vyrautų lygiavertis požiūris į tiksliuosius mokslus ir kultūrą, automatiškai gyventume intelektualesnėje visuomenėje. Kažkodėl kultūra, menas yra sumenkinti ir nevertinami. Toks požiūris atrodo tarsi nuleistas iš viršaus.

Menas yra labai svarbus individui formuotis. Apsidairykime – kas šiuo metu vyksta visuomenėje, koks bendras mūsų kultūros lygis? Kalbant šia tema reikia paminėti, kad labai svarbi yra kultūrinė edukacija nuo mažų dienų, mokykloje ir universitete. Tam, kad jaunas žmogus turėtų bent minimalų supratimą apie meną. Manau, tada tikrai akivaizdžiai pasikeistų požiūris į kultūrą, visuomenėje nekiltų meno poreikio klausimo. 

Povilas Ramanauskas „Lanksčioji tapyba“ (2017 m.). Asmeninio archyvo nuotr.

Ko palinkėtumėte Lietuvos meno pasauliui?

Ilgų ir laimingų metų (juokiasi). Na, jei rimtai, palinkėti galima tikrai labai daug. Vienas dalykas susijęs su meno pasaulio niuansais, kitas – visuomenės ar valdžios, biurokratijos įtaka šiai sričiai, kalbant apie viešųjų erdvių skulptūras ir panašiai. Tiesiog tikiuosi, kad kada nors Lietuvos meno pasaulio situacija bus geresnė.