Linda Xu/Unsplash.com nuotr.

Kai 2016 metų kovą peržengiau rabino Jonathano Sackso namo Londone slenkstį, dar nežinojau, kad vos prieš kelias dienas jis buvo paskelbtas prestižinės Templetono premijos laureatu. Ši premija yra skiriama asmenims, kurie savo įžvalgomis, atradimais ar praktine veikla labiausiai pabrėžia žmogaus gyvenimo dvasinę dimensiją, padeda susivokti svarbiausiuose klausimuose, keliančiuose daugiausiai diskusijų visuomenėje. 2013 metais pasitraukęs iš Jungtinės Karalystės ir Sandraugos valstybių vyriausiojo rabino pareigų, J. Sacksas – beje, įgijęs filosofinį išsilavinimą Oksfordo ir Kembridžo universitetuose – tiek rašydamas knygas, tiek tekstus, tiek skaitydamas paskaitas tapo autoritetingu balsu viešojoje erdvėje. Ir kalba bei rašo J. Sacksas toli gražu ne tik religinėmis temomis. Jo akiratyje ir religijos bei mokslo santykio klausimas, opiausios visuomeninės problemos – nuo socialinio audinio nykimo iki religinio fanatizmo augimo.

Būtent pastarajai temai skirta ir jo knyga „Ne Dievo vardu“ („Not in Gods Name“). Prie jos šiame savo tekste ir apsistosiu. Visą knygą suskirstyčiau į tris dalis. Pirmoje rabinas J. Sacksas apibrėžia nagrinėjamą problemą – religinio fanatizmo išaugimą. Kalbėdamas apie tai, jis rašo: „Per dažnai religijos istorijoje žmonės žudė prisidengdami gyvybės Dievu, per dažnai kariavo prisidengdami taikos Dievu, neapkentė prisidengdami meilės Dievu ir praktikavo žiaurumus prisidengdami atjautos Dievu.“ Aptaręs pačią problemą, jis antroje knygos dalyje rašo apie tai, kaip klaidingai ji buvo sprendžiama. Iš pateiktos citatos akivaizdu, kad J. Sacksas religijos per se nelaiko problema. Problema yra kai kurios radikalios formos. Tiesa, taip mano ne visi, o pagrindine problema laikant religiją kaip tokią neišvengiamai kaip išganingą vaistą imame regėti priverstinę sekuliarizaciją. Rabinas J. Sacksas antroje dalyje atskleidžia, kokias problemas kelia siekis gilinti sekuliarizacijos projektą. Galiausiai trečioje dalyje jis pateikia savąjį siūlymą, kaip būtų galima spręsti religinio fanatizmo problemą.

Diagnozė

Tačiau pradėkime nuo pradžių. Veikiausiai joks sveiko proto ir nuo aktualijų neatitrūkęs žmogus nepaneigs, kad šiandien susiduriame su religinio fanatizmo problema. Taip, į galvą pirmiausia ateina islamo religija ir visi jos vardu įvairiausių radikalų vykdomi žiaurumai. Tačiau teigti, kad problema yra tik islamas būtų supaprastinimas.

Esminis klausimas čia yra kitas: ar apskritai religija kaip tokia yra fanatizmo šaltinis. Spręsdamas šią problemą J. Sacskas atsigręžia į ne ką kitą, o patį Charlesą Darwiną, kuris suformulavo natūralios atrankos teoriją, pagal kurią išlieka tik geriausiai prisitaikiusieji. Jei išlieka tik geriausiai prisitaikiusieji, kuriems lemta perduoti savo genus kitai kartai, tai labiausiai tikėtina, kad išliks savanaudiškiausieji. Tuo tarpu altruizmas kaip toks apskritai turėtų išnykti, nes prisiimti riziką ir aukotis vardan kitų yra prasčiausia išlikimo strategija. Tad kodėl būti moraliu?

Atsakymą pateikia pats Ch. Darwinas argumentuodamas, kad gentis, kurioje daugiau narių turi patriotizmo, pareigos, ištikimybės jausmą ir yra pasiryžę aukotis vienas vardan kito, turi geresnes išlikimo galimybes nei kitos gentys. Rabinas J. Sacksas šią situaciją apibūdina taip: „Mes bendradarbiaujame ir konkuruojame. Mes bendradarbiaujame tam, kad konkuruotume.“ Trumpai tariant pagrindinė konkurencija vyksta ne grupės viduje, o tarp skirtingų grupių, kovojančių dėl ribotų išteklių.

Religija grupės viduje atlieka svarbų vaidmenį, ypač jai plečiantis nuo mažų grupelių iki sudėtingesnių socialinių darinių. Kaip rašo J. Sacksas, miesto gimimas yra neatsiejamas nuo klausimo, kaip įtvirtinti pasitikėjimą tarp svetimųjų. Būtent čia religija atlieka vaidmenį burdama moralinę bendruomenę ir sankcionuodama socialinę tvarką. Pasaulietinis religijos vaidmuo čia yra net gi žymiai svarbesnis nei anapusinis. Religija palaiko bendruomenę, kuria bendrus ritualus, suteikia moralinį kodeksą, nuslopina smurtą bendruomenės viduje ir telkia draugėn išorės priešo akivaizdoje. Ne veltui viena iš teorijų teigia, kad ir pats terminas religija yra kilęs iš lotyniško žodžio „religare“, reiškiančio susieti.

„Ne sekuliarizmas ir ne religiniai įsitikinimai paverčia mus tokiais, kokie esame – keistu gėrio ir blogio mišiniu, galinčiu atvesti mus į moralines aukštumas ar į žiauriausią nupuolį. Tai yra mūsų grupiškumas“, – akcentuoja J. Sacksas. Anot rabino, didžioji dalis konfliktų ir karų neturi nieko bendro su religija, nes kyla dėl galios, teritorijos, garbės, t.y. sekuliarių, netgi šventvagiškų dalykų. Religijai čia dažniausiai tenka sekuliarių siekių įkaitės vaidmuo. Pagrindinis konfliktų šaltinis yra tarpgrupinė konkurencija, kuriai pagrįsti ir skatinti gali būti pasitelkta tiek politizuota religija, tiek sekuliarūs religijos pakaitalai – rasizmas, nacionalizmas, komunizmas.

Klaidingas gydymas

Vis tik dažnai problemų šaltiniu yra laikoma religija apskritai. Tada ją apskritai stengiamasi išstumti, tačiau tai, anot rabino J. Sackso, prilygsta siekiui mikrochirurgijai pasitelkti statybinį grąžtą. Užuot dirbus su sunkiais religiniais tekstais, kurie dažnai yra klaidingai interpretuojami, žengiama paprasčiausiu keliu, kuris, kaip atskleidžia rabinas, yra ir klaidingas, ir pavojingas.

Tiek knygoje „Ne Dievo vardu“, tiek kitoje knygoje „Namai, kuriuos statome kartu“, tiek ne viename savo tekste J. Sacksas teigia, kad Vakarai pastaruosius penkiasdešimt metų gyvena vykdydami beprecedentį eksperimentą, kurio metu bandoma kurti visuomenę be bendro moralinio kodekso. Kaip pagrindinį smurto problemos šaltinį suvokiant grupiškumą, siekiama dekonstruoti kiekvieną grupinę tapatybę ir į aukštumas iškelti iš visų grupinių gniaužtų išlaisvintą individą. Tai nėra pirmasis bandymas įveikti partikuliarias grupines tapatybes, tačiau šiandien skaudžiausiai susiduriame būtent su šio eksperimento padariniais.

„Šiuolaikiniai Vakarai yra labiausiai individualistinė era per visus laikus. Šios eros centrinės vertybės etikoje yra autonomija, politikoje – individualios teisės, kultūroje – postmodernizmas, religijoje – „dvasingumas“. Šios eros stabas yra savasis aš, ikona – asmenukė, o operacinės sistemos – laisvoji rinka ir postideologinė, vadybininkiška liberalios demokratijos valstybė“, – knygoje „Ne Dievo vardu“ rašo rabinas J. Sacksas. Tačiau, kaip pabrėžia jis, naikindami grupines tapatybes mes netenkame bendruomenės, bendros prasmių sistemos. Netenkame ir bendro moralinio kodekso, nes, kaip J. Sacksas rašo knygoje „Namai, kuriuos statome kartu“, žmogaus teisės nustojo būti asmens apsauga nuo valstybės ir tapo individo reikalavimais valstybei. Naujoji teisių kalba yra nesuderinama su tradicine morale, nes pastaroji kalba apie pareigas ir įsipareigojimus. Teisių kalba visa tai atmeta ir akcentuoja tik teises bei laisves taip suteikdama individui ginklą sugriauti bet kokius moralinius reikalavimus. Tačiau išlaisvintas individas yra vienišas individas.

Šiandien kaip atsaką radikaliam individualizmui regime sugrįžtantį radikalų tribalizmą, kaip atsaką stumiamam sekuliarizmui regime sugrįžtantį religingumą, deja, neretai radikalia, modernybę visiškai atmetančia forma. Radikalus veikimas išprovokavo radikalų atsaką. Grupiškumas, kurį buvo bandoma panaikinti dekonstruojant kolektyvines tapatybes, grįžta ir yra statomas pasitelkiant tiek religiją, tiek nacionalizmą, tiek rasizmą. J. Sacksas pripažįsta, kad radikali, politizuota religija tampa didžiausia mūsų laikų grėsme laisvei. Tai yra didžiausias to, ką rabinas vadina altruistiniu blogiu, šaltinis. Altruistinis blogis šiuo atveju reiškia, kad asmuo niekšingiausius, žiauriausius ir amoraliausius dalykus vykdo būdamas šventai įsitikinęs, kad daro gera – kovoja su neteisybe, išdavikais, pavergėjais ir pan.

Pasiremdamas Emiliu Durkheimu, J. Sacksas argumentuoja, kad mes paprasčiausiai negalime pakelti viešosios prasmės ir bendro moralinio kodekso netekimo. Mums neužtenka tik apsiriboti savimi, mes trokštame bendrystės ir priklausomybės. J. Sacksas teigia, kad jei XVII amžių galėjome laikyti sekuliarizacijos aušra, tai XXI amžius neabejotinai yra desekuliarizacijos pradžia.

Kas darytina?

Desekuliarizacija į viešosios erdvės epicentrą grąžina religinius tekstus, kurie, jei neteisingai perskaityti, sukelia tragiškus padarinius. J. Sacksas teigia, kad mes neturime jokio kito kelio kaip tik iš naujo perskaityti šiuos sudėtingiausius tekstus siekdami juos teisingai interpretuoti. Apeiti jų paprasčiausiai nepavyks.

Mudviejų pokalbio Londone metu rabinas pripažino, kad religiniame radikalizme jį labiausiai neramina radikalus dualizmas, sumišęs su aukos sindromu. Apsibrėždami save kaip auką, mes, anot rabino J. Sackso, paneigiame tai, kas daro mus žmonėmis: „Mes regime save kaip objektus, ne subjektus. Mes tampame tais, kuriems daro, o ne tais, kurie daro, tampame pasyviais, o ne aktyviais. Kito kaltinimas užkerta kelią prisiimti atsakomybę. Auka, priskirdama kaltę dėl savo situacijos išorei, taip tampa nepajėgia išsivaduoti iš savo pačios susikurtų spąstų.“

„Kai jautiesi pažemintas, visada yra du keliai, kai su tuo susitvarkyti – internalizacija ir eksternalizacija. Pirmuoju atveju mes klausiame savęs, ką padarėme ne taip, kaip viską pataisyti. Jei žengiame antruoju eksternalizacijos keliu, tai visada klausiame, kas gi mums tai padarė“, – mudviejų pokalbyje akcentavo J. Sacksas. Čia svarbu yra pabrėžti tai, kad radikalus dualizmas tik sustiprina aukos sindromą ir padidina smurto grėsmę. Iš esmės smurtas yra įmanomas kiekvienu atveju, kai yra pasidalijimas į mes ir juos, tačiau radikalus smurtas tampa sankcionuotas tada, kai mes į save žvelgiame kaip į absoliučią šviesą, gėrio atstovus, o į juos – kaip į absoliutaus blogio, tamsos žmones. „Dualizmas yra tai, kas nutinka, kai kognityvinis disonansas tampa nepakeliamas, kai pasaulis toks, koks yra, paprasčiausiai visiškai neprimena pasaulio tokio, koks jis turėtų būti. <…> Dualizmas į judaizmą ir krikščionybę įžengė tada, kai pasaulio kančias tapo lengviau priskirti velniškai jėgai, o ne Dievo darbui“, – knygoje „Ne Dievo vardu“ rašo J. Sacksas.

Dualizmas, kaip dėsto rabinas, yra pavojingas dėl trijų dalykų. Pirma, jis dehumanizuoja ir demonizuoja tavo priešus. Antra, kaip jau minėta, jis paskatina tave jaustis auka ir ne bet kokia, o skriaudžiama velniškų jėgų. Ir trečia, jis atpalaiduoja ir įgalina altruistinį blogį. Jei esi auka, jei tavo priešai yra blogio įsikūnijimas, tai vadinasi visos priemonės kovoje yra tinkamos. Radikalus dualizmas panaikina empatiją ir moralinę atsakomybę. Dėl visko kaltas yra priešas ir jis gauna tai, ko nusipelnė.

Čia ir vėl grįžtame prie taip vadinamųjų sudėtingų religinių tekstų, kurių interpretavimas kelia pavojų. Knygoje „Ne Dievo vardu“ rabinas iš naujo perskaito keturias istorijas: Kaino ir Abelio, Izaoko ir Izmaelio, Jokūbo ir Ezavo, Juozapo ir jo brolių. Pasiremdamas Rene Girardu, jis perkonstruoja Sigmundo Freudo teiginį, kad tiek individualiu, tiek grupiniu lygiu smurtas kyla iš konkurencijos tarp tarp tėvų ir sūnų. Anot rabino, pagrindinė įtampa iš tiesų kyla tarp konkuruojančių brolių, o ją skatina mimetinis troškimas, t.y. siekis būti tokiu kaip kitas brolis užimant jo vietą, siekis turėti tai, ką turi kitas brolis arba paprasčiausias pavydas manant, kad kitas yra mylymas labiau, turi daugiau, nors ir nepelnytai.

Jei neteisingai perskaitytos, minėtos biblinės istorijos gali tapti pretekstu konfliktams – radikaliam dualizmui ir aukos sindromo pagrindimui. Vien ko verta Izaoko ir Izmaelio istorija, kėlusi įtampą ne tik tarp judaizmo ir krikščionybės, bet ir tarp judaizmo ir islamo. Rabinas J. Sacksas pasiūlo savo kompleksinį visų minėtų istorijų perskaitymą.

„Ji [Pradžios knyga, – aut. past.] mums pateikia ne tik keturis naratyvus, pasakojančius konfliktus tarp brolių. Pačios šios istorijos pasakoja didesnę istoriją. Visa tai mes galime pamatyti atlikę paprastą veiksmą – pažvelgdami į paskutiniąją sceną kiekvienoje iš istorijų. Pirmosios, Kaino ir Abelio istorijos, pabaigoje Abelis yra miręs, o Kainas – paženklintas žudiko žyme. Antrosios pabaigoje Izaokas ir Izmaelis kartu stovi prie savo tėvo kapo. Trečiosios pabaigoje Jokūbas ir Ezavas susitinka, apsikabina ir patraukia savo keliais. Ketvirtosios pabaigoje Juozapas ir jo broliai eina per atleidimo ir susitaikymo procesą. Tai yra itin struktūruota literatūrinė seka, kurios neabejotina žinia yra ta, kad brolių konkurencija gali būti natūrali, tačiau nėra neišvengiama“, – knygoje „Ne Dievo vardu“ rašo J. Sacksas.

Natūralu, jog kyla klausimas, kaip gi visos šios minėtosios istorijos yra susijusios su religinio fanatizmo ir smurto klausimu. Paprastas atsakymas būtų pakartoti, kad neteisingas jų perskaitymas veda į konfliktą. Tačiau to nepakanka, nes šios istorijos taip pat rodo kelią į tarpusavio priešiškumo įveiką. Kalbama čia ir apie suvokimą, kad Dievo akyse neturi tapti kažkuo kitu nei esi, nes kiekvienam, tiek Jokūbui, tiek Esavui yra skirtas jiems pritinkantis palaiminimas. Kalbama ir apie Juozapo ir jo brolių pamoką, kad pati geriausia dualizmo įveika yra apsikeitimas vaidmenimis, t.y. atsidūrimas kito vietoje. Lengva demonizuoti kitą, kol pats neatsiduri jo vietoje.

Kartu visos šios istorijos kalba ir dar apie vieną svarbų dalyką – įvairovės universalių moralinių normų horizonte puoselėjimą. Kaip įveikti tribalizmą, kuris netekęs universalių kriterijų, veda į smurtą, tačiau kartu nepasiduoti ir kitam kraštutinimui, kuris veda į suvienodinimą, paneigiantį skirtingas tapatybes? Kaip jau minėta anksčiau, šiandieninis receptas, kai aukščiau visko iškeliamas iš visų bendruomeninių saitų emancipuotas individas, neveikia. Būtent jis yra priežastis, kodėl į sceną grįžta tribalizmas, klestintis moralinio reliatyvizmo sąlygomis.

Spręsdamas šią problemą, rabinas J. Sacksas vėl atsigręžią į Bibliją. Jis argumentuoja, kad ir ji nepateikia vienos paprastos sistemos, kuri leistų mums gerbti tiek tai, kas mus sieja, tiek tai, kas mus skiria. Biblija kalba apie dvi sandoras, kurių vieną Dievas sudarė su Nojumi, o kitą – su Abraomu. Rabino teigimu, pirmoji sandora yra sudaryta su visa žmonija, o antroji – su konkrečia jos grupe. „Viso to rezultatas yra tas, kad Biblijoje yra tiek moralė, kuri taikoma visiems – ir esantiems grupės viduje, ir išorėje – tiek etika, kuri yra specifinis elgesio kodeksas, kuris formuoja santykius grupės viduje“, – rašo J. Sacksas. Tačiau universalizmas žengia pirmiau partikuliarizmo, nors ir sąmoningai palieka vietos skirtingoms tapatybėms. Dviguba sandora kalba apie bendrą moralinį horizontą, kurio akivaizdoje skleidžiasi skirtingos mūsų kultūros.

Religijos, J. Sackso teigimu, yra kultūrą formuojančios institucijos, kurios apima ne tik teologiją, tačiau ir antropologiją. Tad tai, ką mes galvojame apie Dievą, lemia ir tai, ką mes galvojame apie pačius save. Visa tai reiškia vieną paprastą dalyką, kad, nors ir kaip būtų norima, nepavyks religijos visiškai uždaryti privačioje erdvėje. Vienaip ar kitaip ji bus reikšminga ir viešojoje erdvėje. Klausimas yra tas, ar susidursime su religija, kuri pateisina smurtą, prievartą Dievo vardu, ar religiją, kuri neišsižadėdama savo absoliučių moralinių normų siekia įtakos ne pasitelkdama galią, o pavyzdį, kuri puoselėdama savo narių tapatybę sugeba palikti erdvės įvairovei, ir kuri yra atspari dualizmo gundymams bei kitame mato ne blogio įsikūnijimą, o Dievo atvaizdą.

Rabinas J. Sacksas šiandieniniame pasaulyje, dažnai pasiduodančiame radikaliems krašutinumams, yra labai reikalingas sveiko proto balsas. Kai šiandien susiduriame su religiniu fanatizmu ir prievarta, mums kyla kelios pagundos. Pirmoji, kaip jau buvo minėta tekste, yra apskritai siekti amžiams susitvarkyti su religija ir išvalyti viešąją erdvę nuo bet kokių jos apraiškų. Antroji yra troškimas pasakyti, kad problema yra jų, bet tikrai ne mūsų religija. Galiausiai trečioji pagunda skatina įrodinėti, kad religija čia apskritai ne prie ko, o problemų derėtų ieškoti pagedusioje žmogaus prigimtyje.

Rabinas J. Sacksas atmeta visas šias tris pagundas. Jis parodo, kur veda troškimas apskritai susidoroti su religija, nes tada ji bumerangu sugrįžta savo radikalia, modernybei priešiška forma. Jis taip pat parodo, kad radikalaus dualizmo pagunda gali kilti bet kuriai religijai. Galiausiai jis parodo ir tai, kad kiekviena religija turi savo sunkiuosius tekstus, kurie, jei netinkamai interpretuojami, būtent ir skatina šį radikalųjį dualizmą ir aukos sindromą.  Tad nebelieka nieko kito kaip tik grįžti prie tų sunkiųjų tekstų pakartotinių interpretacijų. Būtent šios interpretacijos, kuriomis siekiama užkirsti kelią žudyti prisidengiant gyvybės Dievo vardu, kariauti prisidengiant taikos Dievo vardu, neapkęsti prisidengiant meilės Dievo vardu ir praktikuoti žiaurumus prisidengiant atjautos Dievo vardu, ir yra didysis J. Sackso nuopelnas, atsispindintis eilėje jo knygų, straipsnių ir paskaitų.