Gruodžio 11 d. katalikai mini šv. Damazą I.

Lotyniškai šis vardas reiškia „deimantinis“.

Šventasis gimė apie 305 m. Ispanijoje ar Romoje. Mirė 384 m. gruodžio 11 d. Romoje.  

Damazas, kuris, kaip manoma, kilęs iš Ispanijos, Romoje vyskupaujant Liberijui, buvo diakonu. Drauge su vyskupu Liberijumi kovodamas su arianizmu, Damazas pasitraukė į tremtį. Po vyskupo mirties 366 m. Damazas I tapo jo įpėdiniu – Romos vyskupu, popiežiumi. Tačiau kai kurie palaikė antipopiežių Ursiną. Prasidėjo kruvinos kovos ir neramumai, kurie tęsėsi dvejus metus, kol įsikišo imperatorius. Damazas buvo apkaltintas žmogžudyste, tačiau jo sušauktas Sinodas jį išteisino.

Šv. Damazas atkūrė bažnytinį Romos pirmumą. Imperatorius pažadėjo jam paramą ir pripažino jo teisinę valdžią Vakarų Bažnyčiai. Kai 381 m. pirmasis Konstantinopolio bažnytinis susirinkimas paskelbė Konstantinopolio vyskupą garbės primatu, esą Konstantinopolis yra „naujoji Roma“, Damazas I į tai reagavo cituodamas Jėzaus kreipimąsi į Petrą  Mato evangelijoje (Mt 16, 18): „...tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią...“ Taip pirmą kartą ši Evangelijos vieta buvo vienaprasmiškai pritaikyta pagrindžiant visų Romos vyskupų (popiežių) primatą. Damazas I tai grindė ir faktu, jog Romoje yra apaštalo Petro kapas.

Damazas I įgaliojo Jeronimą, savo sekretorių, Biblijos vertėją, parengti vienintelį galiojantį lotynišką Šventojo Rašto vertimą „Vulgata“, įtvirtinusį pagrindinį Romos statusą. Šis Biblijos vertimas ir šiandien yra didžiausios svarbos. Damazas stojo už celibatą ir įpareigojo vedusius kunigus gyventi skaisčiai. Damazas I taip pat siekė, kad skaistybė taptų kiekvieno krikščionio gyvenimo būdu.

Šiandien Damazo I vardą turi viena ligoninė ir bažnyčia Romoje. Šv. Damazo bažnyčia stovi toje vietoje, kur jis buvo pastatydinęs šv. Lauryno bažnyčią.

Šv. Damazas yra sergėtojas nuo karštinės.