Gintaras Bleizgys, Karmelio kalno papėdėje, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, 375 p., 1000 egz.

Pažvelgiu į Gintaro Bleizgio knygos pavadinimą – Karmelio kalno papėdėje – ir iš karto kyla religinės konotacijos, kurias vėliau pateisina ir pats tekstas. Karmelio kalnas (Karmelio kalnai) – Izraelyje esantis kalnų masyvas. Karmelio aukštumos aikštėje Haifos švyturys ir „Stella maris“ („Jūrų žvaigždės“) vienuolynas. O šv. Kryžiaus Jonas parašė autoriui (ir ne tik jam) reikšmingą veikalą Kopimas į Karmelio kalną.

Išsiaiškinus šias konotacijas, skaitau anotaciją: „Gintaras Bleizgys pateikia skaitytojams netikėtą kūrinį – atvirą, dienoraščio formos pasakojimą, savotišką autobiografinį romaną. [...] Konkrečios aplinkybės žadina intrigą, tačiau autoriaus tikslas – ne siužeto įdomybės, o savistaba ir žmogaus prigimties, pasaulio slėpinių narstymas“. Man visada atrodė, kad dienoraštinis romanas – rizikingas reikalas. Rizikingas ir kvepiantis dideliu rašančiojo pasitikėjimu savimi – mano gyvenimas, mano nuogi, literatūrine fikcija mažai tepridengti svarstymai, asmeninė pasaulėžiūra yra tokie įdomūs, kad verti dalintis su skaitytoju ir jam aktualūs. Kita vertus, projektuojamas, kartais tik imituojamas autentiškumas turi žavesio – smalsu pasidairyti po kito gyvenimą, ypač jei jis dinamiškas, kontroversiškas ir kitaip patrauklus. Bleizgio autobiografijoje – ir kalėjimo kvapas, ir depresijos glėbys, ir kovos menai, ir rašytojo tapatybės refleksija, ir netgi drįsčiau sakyti – neretai numinoziniams potyriams artimi religiniai atradimai. Tikrai tikiu, kad knyga ras savo skaitytoją.

Asmeniniai, kaip tiesiog-skaitytojos ir kaip kritikės įspūdžiai apie knygą yra ambivalentiški. Kaip tiesiog-skaitytoją mane sudomino ligos refleksijos, pasižvalgymai į rašytojų bendruomenę. O vargino knygos ištęstumas, pagrindinių minčių atsikartojimas ir labai gausus angažavimasis religiniams dalykams. Tai vargino ne todėl, kad būčiau ateistė, pagonė ar dar bala žino kas – vargino savo radikalumu, ir nors autorius deklaruoja, kad buvo vengta didaktikos, regis, jos visai išvengti nepavyko. Meninė šios knygos vertė – labai slidus dalykas. Rašoma, regis, aiškiai ir darniai, yra stiprių vietų. Bet jaučiama ir stoka. Labai apčiuopiama stoka, iš dalies nulemta ir žanro – su pridėtine (menine) verte išliudyti save yra keblus, sudėtingas ir toli gražu ne kiekvienam įveikiamas uždavinys. Mano galva, Bleizgiui tai padaryti pavyko vidutiniškai. Kaip kritikę glumino ir domino keliolika aspektų. Pirmiausia, kaip fiktyvusis-tekstinis Aš koreliuoja su „tikruoju“ Aš, su autoriaus figūra. Taip pat kiek knygoje įtekstintas autentiškumas (nes tai autobiografinis žanras) koreliuoja su deklaratyviu Aš pateikimu, kitaip sakant, kiek tas autentiškumas yra deklaratyvus, konstruojamas, kiek – gyvas, spontaniškas. Bene įdomiausia man pasirodė galios ir bejėgystės dichotomija, taip ryškiai disonuojanti visame tekste, ir vyriškumo sampratos įtvirtinimas.

Į šiuos klausimus atsakyti man padėjo psichoanalitinis ir sociologinis diskursas. Bleizgio alter ego kartais yra gana įžvalgus, nuoširdus ir sugebantis tas įžvalgas perteikti, nesidangsto ir dirbtinėmis priemonėmis nesiekia pasirodyti geresnis nei yra ar gali tapti: „Noriu būti paprastas, kvailas žmogelis. Ne verslo konsultantas, ne poetas, ne rašytojas, ne moralistas, gal netgi ne bažnyčios tarnautojas. [...] Vieną trumpą akimirksnį, jokiu būdu ne visą laiką. Trumpam, Viešpatie, atsijungti nuo visų savo pareigų“ (p. 18). Taip pat žavėjo momentinis sugebėjimas pasijuokti iš savęs, žaidybiška saviironija, ironija pasaulio atžvilgiu, kuri galėtų gelbėti visą tekstą, deja, jos ne tiek ir daug: „Esu diplomuotas skalbėjas. Įvairiomis prasmėmis. [...] Kita prasmė: esu verslo vadybos ir administravimo magistras, kaltinamas pinigų „plovimu“. Profesionalus „plovėjas“ ir „skalbėjas“, iš kurios pusės bežiūrėtum“ (p. 60).

Poetas, eseistas Gintaras Bleizgys.

Kitas svarbus dienoraščio-romano aspektas yra rašytojiškos tapatybės refleksijos – subjektas gausiai svarsto kūrybos prigimtį, procesą, narsto būtąjį ir dabartinį literatūros pasaulį, komentuoja kolegų darbus. Šis kūrybinis Aš turi ir pasitikėjimo, ir abejonių akimirksnių, tačiau labiau nusveria kūrybos kaip pašaukimo, kaip duotybės iš aukščiau traktavimas. Savo kaip kūrėjo tapatybė sakralizuojama, kiek išaukštinama, darbo rašymo kokybe bemaž neabejojama – deklaruojamas gana egocentriškas savasties modelis. Subjektas netgi skundžiasi neparankia jo tekstų spausdinimo vieta kultūriniame laikraštyje, sumažėjusia savo kūrybos paklausa, taigi Aš-kūrėjo savivertės subjektui, regis, netrūksta.

Vieni įdomiausių knygos epizodų pasirodė ligos refleksija – galios ir bejėgystės dichotomijai parankus aspektas. Ryškiausia depresijos traktavimo dominantė buvo nuolankumas, kaip teigia protagonistas: „Trečias depresijos mėnuo. [...] Neturiu jėgų kovoti, neturiu jėgų priešintis. Esu nuolankus. Depresija – nuolankumo mokytoja. Mano sesuo, kurią Dievas siunčia. Pagarbintas būk per mano sesę depresiją“ (p. 30–31). Ligos kaip mokytojos traktuotė, priėmimas, su(si)gyvenimas jau tapo gana trivialiu įvardijimu. Bet toks psichikos sutrikimo reflektavimas labai organiškai jungiasi su religine sub­jekto filosofija – besąlygišku Dievo valios priėmimu ir išpildymu. Čia ir prasideda įdomybės bei pateisinama recenzijos pavadinime tūnanti dichotomija. Bleizgio filosofija regisi absoliučiai teocentrinė, persmelkta nusižeminimo, Dievo galybės liudijimo ir nuolankumo, visų gyvenamojo pasaulio būčių pavaldumo Dievo valiai. Pavyzdžiui: „Žmogus, angelas, šėtonas, akmuo, debesis – niekas negali pasipriešinti Dievo valiai. Yra absoliuti Dievo valia ir valdžia. Niekieno kito“ (p. 41). Ir Bleizgio Dievas turi absoliučią galią ir valią, yra griežtai apibrėžęs kiekvienos gyvasties vietą ir priedermes.

O štai protagonistas – šviesos karys – regis, turi net apaštalinę misiją, kurią ir skleidžia knygoje. Nes paties subjekto santykis į Kitą yra persmelktas galios paradig­mos ir, drįsčiau sakyti, hegemoninio (arba norminio) vyriškumo konstravimo. Bejėgystė prieš Dievą. Jėga prieš žmones. Pasak Artūro Tereškino, „Šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse, tarp jų ir Lietuvoje, hegemoninį vyriškumą pabrėžia heteroseksualumas, ekonominis savarankiškumas, gebėjimas išlaikyti savo šeimą ir nebuvimas moterišku“ (Vyrų pasaulis: Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 38–39). Podepresinis Bleizgio alter ego yra kupinas ir nuolankumo, ir norminio vyriškumo suponuojamos galios, kuri, žinoma, yra iš Dievo. Jis net savotiškas Dievo karys – drąsiai mojuojantis žodžių bei darbų kalaviju ir net drįstantis teigti, kad kitų religijų ar religinių filosofijų atstovas, nepažįstantis Tikrojo Dievo, išganytas nebus. Nors pasakotojas liudija Kristaus galią, susidaro įspūdis, kad Bleizgio alter ego Dievas – Senojo Testamento Dievas. Rūstus, baudžiantis, tačiau įkūnijantis „teisingumo“ modelį. Vyriškas Dievas-Tėvas.

Tekste gausu ir kitų radikalumų, bet jų ieškoti ir juos vertinti palieku skaitytojui. Galios, nukreiptos į pasaulį, teigimas perima kitus laukus ir suponuoja hegemoninį vyriškumo modelį. Pavyzdžiui, subjektas teigia: „Bet jeigu bijai, esi lavonas. Jeigu eini į kompromisus, nesi vertas gyvenimo. [...] Turiu kovoti galvodamas apie kovą, tada baimė išnyksta. Privalau boksuotis [...]“ (p. 59). Protagonisto ištarose ir veiksmuose slypinti agresija, regis, pozicionuojama kaip privalumas, pajungiama galios santykio ir hegemoninio vyriškumo tarnystei – ko vertas vien kovos menų ir jų svarbos protagonisto gyvenime aprašymas. Mąstydama apie protagonisto santykį su pasauliu, Kitu ir transcendencija, prisiminiau biblinę Jokūbo ir angelo kovą. Jokūbas, nepaisant sužeidimo, tol kovėsi, kol buvo palaimintas. Tokio atkaklumo turi ir romano protagonistas.

Na, o sociologinę knygos skaitymo perspektyvą gerai papildo psichoanalitinis rakursas. Čia daug analitinės medžiagos suteikia protagonisto sapnai. Pirmasis psichoanalitiškai svarbus sapnas – jo sapnuojamas „didžiulis daugiabutis“. Pacituosiu reikšmingiausią sap­no dalį: „Kai per sapną man pavyksta įeiti į tą rea­lybėje neegzistuojantį daugiabutį, jaučiuosi taip pat grįžęs į praeitį – tarsi ten mano gyventa, – bet šitas grįžimas nesukelia jokių slegiančių emocijų. Ten įėjus, ima vertis kaži kokie apartamentai, neva mano įrengti kambariai, kuriuose jaučiuosi labai gerai – tarytum praplatėjo mano pasaulis, tarytum mano gyvenime atsiranda naujos galimybės, „turtai“, kurių iki pakliūdamas ten net neįtariau turįs“ (p. 69–70). Namas – psichikos simbolis, šiame sapne žymintis, kaip subjekto pasąmonėje jungiasi praeities išgyvenimai ir dabartis, ateities perspektyvos – taigi konstatuojamas psichikos organiškumas, dialogiškumas. Seno ir naujo susijungimas suponuoja dinamiką, naują žvilgsnį į praeitį, ankstesniosios psichikos būties, kartu ir naujai atrastų struktūrų. Ant­rajame sapne protagonistas atsiduria savotiškoje rojaus projekcijoje, o ten figūruojantis medis – Pažinimo medžio atitikmuo. Lapijai veriantis pažįstamos ir Aš psichikos duotybės, ir gyvenamasis pasaulis, ir transcendencijos slėpiniai su stebukliniais motyvais, pavyzdžiui, protagonistas ima kalbėtis su gyvūnais. Sapno belaikiškumą, rojaus projekciją užtvirtina sapno pabaiga – subjektas „įeina“ į medį, taip susitapatinama su metafiziniu Aš, įvyksta dieviškasis sukūrimas ir išskaistinimas.

Ši knyga man daug įdomesnė kaip tyrimo ar kritikos objektas, o ne kaip tiesiog skaitinys. Bet esama gražių motyvų. Man ji kiek per daug solipsistiška ir hegemoniška. Susidomėjusį skaitytoją ji tikrai turės, nes Gintaras Bleizgys pateikia ištisą laiko filosofiją, kovos menų reikšmę savo gyvenime, atskleidžia besaikį pomėgį degintis (net truputėlį fetišą), įvardija šėtono manifestacijas ir metafizinę kloaką, net atpirkimo galimybes pasiūlo. Begėdės recenzentės pastaroji galimybė nesuviliojo.

Naujasis židinys