„Į tuos butus buvo galima patekti tik kopėčiomis. Atidarius duris, lankytoją pasitikdavo drėgnas oras, kai kur tikras pelėsių kvapas. Kai kada drėgmės būdavo tiek daug, kad stambūs vandens lašai slinkdavo sienomis ir, pasipylę ant grindų, sudarydavo klaną.“  Taip gyvenimą viename Kauno fortų tarpukariu aprašė kunigas B. Krištanavičius SJ.

Sukanka 90 metų, kai 1927 m. gruodžio mėn. 8 d. Kauno Jėzuitų gimnazijoje t. Jono Bružiko SJ pastangomis buvo įkurta Marijos sodalicija (Congregatio Mariana) arba Marijos sambūris, kurio nariai stengėsi ugdyti pamaldumą į Dievo Motiną, siekti krikščioniškojo tobulumo ir apaštalauti gerų darbų pavyzdžiais. Ypač minėtinas Socialinės sodalicijos sekcijos - SSS - veikimas, turint tikslą ugdyti savo narių teigiamą socialinį požiūrį, visapusiškai remti neturtingus gimnazijos mokinius ir Kauno fortų bei priemiesčių vaikus.

Lomoje susispietę vaikai, stebėję jų pusėn žingsniuojantį jaunimo būrelį, staiga kaip pabaidyti paukščiai purptelėjo šalin – pasislėpė už Kauno pirmojo forto mūro. Jėzuitų gimnazijos pirmosios klasės auklėtojas, Kunigų seminarijos klierikas Bronius Krištanavičius SJ, anot jo, suprato, kad vaikai dar nebuvo matę sutanos, ir vyras su ilgais juodais drabužiais atrodė jiems kaip baubas.

Gimnazistams ant kelmo pabėrus atsineštas lauktuves ir jų vadovui šūktelėjus Eucharistijos karžygius, susitikimo ledukas ištirpo. Priekin drąsiau žengė keli paaugliai, kuriuos anksčiau su dovanėlėmis aplankę Maldos apaštalavimo grupės narės buvo išmokiusios kalbėti Eucharistijos karžygio maldelę. Apie tai sužinojęs t. Jonas Paukštys SJ paprašė kl. Br. Krištanavičių, aktyvų Maldos apaštalavimo ir Eucharistijos karžygių veiklos organizatorių, kad užeitų į pirmąjį fortą ir pasižiūrėtų, kokios pagalbos ten reikia.

„Paklausęs mokinių, kas norėtų su juo kartu aplankyti pirmąjame forte ten skurstančius žmones, pamačiau nemažai pakeltų rankų. Tada paprašiau atsinešti saldainių, ir sutartą dieną, vieną spalio mėnesio sekmadienį, susirinkus apie 20 mokinių, visi nužygiavome į fortą.“

Kauno pirmas fortas.

Žodis po žodžio susipažinus, triauškiant saldainius, forto vaikams ūpas pasitaisė, ir kiekvienas Eucharistijos karžygis gimnazistų vadovui norėjo parodyti savo būstą.  

„Į tuos butus buvo galima patekti tik kopėčiomis, – rašė Br. Krištanavičius SJ. –Atidarius duris, lankytoją pasitikdavo drėgnas oras, kai kur tikras pelėsių kvapas. Kai kada drėgmės būdavo tiek daug, kad stambūs vandens lašai slinkdavo sienomis ir, pasipylę ant grindų, sudarydavo klaną.“    

Perėjęs keletą tokių butų, kl. Br. Krištanavičius leido gimnazistams ir fortų vaikams žaisti futbolą, o pats dar kartą grįžo pas žmones ir su jais nuoširdžiai pasikalbėjo.

Fortų gyventojai daugiausia buvo bedarbiai. Buvo ir girtuoklių. Niekas tikro bado nekentėjo, bet visų drabužiai buvo nuskurę. Retas kuris vaikas turėjo batukus. Daugelis negalėjo lankyti pradžios mokyklos, nes trūko arba knygų, arba drabužių, arba batų. Jiems būtinai reikėjo padėti.

Ką savo akimis regėjo, ką pažino, suprato, pajuto - visą apsilankymo forte įspūdžių paletę kl. Bronius kitą dieną pateikė Lietuvos jėzuitų provincijolui t. Jonui Kipui ir Maldos apaštalavimo vadovui „Misijų“ ir „Žvaigždės“ žurnalų redaktoriui t. Jonui Paukščiui.Trijų kartų jėzuitų pokalbis taip pat buvo prisodrintas gailestingumo, bet dar daugiau dalykinio rūpesčio, kaip forte uždegtą vilties deglą nešti ir nešti… Br. Krištanavičiui pasiūlius prie gimnazijoje sėkmingai veikiančios Marijos sodalicijos steigti naują – socialinę sekciją, t. Kipas iš pradžių manė, jog šelpimo darbą reikėtų pradėti nuo neturtingiausių gimnazijos mokinių.

Kun. B. Krištanavičius SJ, sodalicijos socialinės sekcijos – SSS vedėjas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

Tačiau visiems kartu įvertinus socialinės sekcijos ne tik konkrečius artimo meilės darbus, bet ir gimnazistų dvasinį augimą, juos atliekant, provincijolas, pasak kl. Broniaus, tam planui pritarė visa širdimi. Taip gimė sodalicijos socialinė sekcija, sutrumpintai vadinama SSS, kurios vedėjas Krištanavičius, sutelkęs bendradarbių būrelį, užsuko smarkų veiklos ratą.

Eidamas iš klasės į klasę, aiškino socialinės misijos prasmę ir prašė mokinių aukoti fortų vaikams drabužių, knygų, sąsiuvinių, batų, žaislų ir pan. Ta pačia proga jis išdalino lapelius tų vaikų tėvams, kurie norėtų, kad aukas atsiimtų SSS nariai iš namų. Lapeliuose turėjo būti pažymėti adresai ir priėmimo valandos.

Daugiausia aukų atnešė patys mokiniai. Bet buvo ir tokių, kurie, sudarę didelį ryšulį, norėjo jas įteikti per SSS narius. Tas uždavinys buvo pavestas mokiniams Jonui Aranauskui ir Vaclovui Abišalui. Socialinei sekcijai neturint  nei savo kambario, nei jokio sandėlio, visos dovanos buvo sudėtos po kino salės scena. Pasibaigus pamokoms, vienoje klasėje drabužius peržiūrėdavo keturios senamiesčio moterys ir, jei reikėdavo, juos sutaisydavo.

Prasidėjus plaukti aukoms, sekcijos vedėjas Br. Krištanavičius su SSS aktyviaisiais nariais, pirmojo forto vaikams nežinant, sudarė šelpiamųjų sąrašą: jų buvo 25. Kad sekmadienį prieš Kalėdas šventė būtų iškilmingesnė, jis pakvietė t. Juozą Venckų tarti adventinį žodį. Aleksoto Vyrų apaštalavimo skyriaus narys Juozas Rickus visus ir viską nuvežė į Marvelę. Forto vaikai svečių laukė sidabriniais popierėliais pasipuošę Kalėdų eglutę. Dovanos jiems buvo maloni staigmena. Visi kartu susirinkusieji džiaugėsi, buvo laimingi, giedojo kalėdines giesmes.

Buvo vėl suruošta platesnio masto ekskursija į l-ą fortą, kad kuo daugiau mokinių galėtų susipažinti su skurdžiausiais Kauno gyventojais, apie kurių egzistenciją kai kam tik pirmą kartą teko patirti. 

„Buvo vėl suruošta platesnio masto ekskursija į l-ą fortą, kad kuo daugiau mokinių galėtų susipažinti su skurdžiausiais Kauno gyventojais, apie kurių egzistenciją kai kam tik pirmą kartą teko patirti. Tokie vaizdingi susipažinimai su visišku neturtu nuostabiai greitai sukėlė ir kituose norą galimu būdu prisidėti prie SSS darbo“,– buvo rašyta Jėzuitų gimnazijos dešimtmečio leidinyje, pažymint: SSS turi užmezgusi dalykinius ryšius su VIII fortu, su VI baterija A. Panemunėje ir su Miesto ligonine. Tačiau jie plačiau dar neišvystyti. Čia darbas paliekamas kitiems mokslo metams“.

Kunigų seminarijos klierikas Jonas Masilionis, t. Prano Masilionio SJ pusbrolis, perduodamas būsimam leidiniui Eucharistijos karžygiams rašytus laiškus, pasiteiravo SSS vedėjo Br. Krištanavičiaus,  kuo seminaristai galėtų pasitarnauti fortams.

„Tik jūs ateikite, – nudžiugęs Bronius pirmiausia paprašė fortų vaikams skirtų katekizmo pamokų. Klierikai tą pasiūlymą mielai priėmė ir tuojau pradėjo savo apaštalavimo darbą, jų būrelis išaugo iki 52. Pasiskirstę mažomis grupėmis, jie kas antrą savaitę vesdavo katekizmo pamokas ir, niekam nepastebint, sudarydavo SSS labdaringai veiklai reikalingus neturtingų žmonių sąrašus. Lankydami Kauno fortus seminaristai rado apie 10 paaugusių, bet dar nepakrikštytų vaikų, kuriuos paruošė krikštui ir pirmajai Komunijai. 

 Kauno seminarijos klierikai lankydavo neturtingas šeimas fortuose už Kauno.

Pasak vieno iš tų klierikų, vėliau kun. Stasio Ylos: „Niekad seminarija nebuvo taip visuomeniškai „pakelta“ ir veikli, kaip Maironiui esant rektoriumi: leido klierikams eiti į suvažiavimus, imtis organizacinio veikimo viduje, reikštis spaudoj, kurti labdaros ratelius ir sekmadieniais eiti į Kauno fortus su maistu ir dvasine pagalba. Jis suprato visuomeninę kunigo veiklą.“ Ir kun. St. Ylos profesoriavimo metais Kauno seminarijos klierikai lankydavo neturtingas šeimas fortuose už Kauno.

Kun. J. Bružikas SJ, kurio iniciatyva buvo įsteigta Marijos sodalicija. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

Gilindamasis į fortuose gyvenančių šeimų aplinkybes SSS vedėjas pamatė, kad materialinės paramos verkiant reikia ir globojamų vaikų tėvams. Todėl, t. J. Kipo padrąsintas, nutarė kreiptis į Žmogaus Globos draugijos pirmininką majorą Juozą Tomkų.    

Išklausęs Br. Krištanavičių apie fortų padėtį, majoras sutiko padėti, reikalaudamas iš anksto neturtingųjų sąrašo, kad nepasitaikytų duplikatų. Sakė žinąs vieną atsitikimą, kai vienas gudrus Kauno elgeta gavo net 7 paltus iš įvairių šelpimo draugijų. Tačiau Bronius Krištanavičius jį užtikrino, kad fortuose dar nesutikęs nė vieno žmogaus, gavusio ką nors iš Žmogaus Globos draugijos. Jo žiniomis, iki šiol fortus šelpė tik Maldos apaštalavimo nariai ir Marijos sodalicijos socialinė sekcija. Majoras, pažadėjęs apie tai pagalvoti, po savaitės į Kunigų seminariją atsiuntė pirmą vežimą drabužių.

Juos dalijant, klierikai pamatė, kad visiems susirinkusiems jų gauti, deja, neužtenka. Ir vėl vedėjas Bronius „išdygo“ majoro Tomkaus kabinete, kur išgirdo patarimą kreiptis Žmogaus Globos draugijos sekretorių p. Šilerį, kurio sūnus mokėsi jėzuitų gimnazijoje ir kurio klasės auklėtoju buvo kl. Krištanavičius. Dosnusis Šileris be labiausiai reikiamų drabužių pasiūlė ir kareiviškų batų, apie kuriuos auklėtojas nė nepagalvojo. Ir vėl visos tos dovanos buvo iškrautos Kunigų seminarijoje.

1934 m. gegužės mėnesį Lietuvių Katalikių Moterų draugija, rengdama Motinos dienos minėjimą neturtingoms fortų moterims, į talką ir pakvietė SSS narius. Ta proga apie 100 neturtingų motinų buvo sušelpta maisto produktais: miltais, cukrum ir lašiniais.

„Sekminių pirmą dieną,– rašė „Žvaigždė“,– 1-as fortas minėjo savo šventę. Beveik visi šių tamsiųjų Kaimo katakombų gyventojai ėjo tą dieną šv. Komunijos. Po pamaldų Kauno, Aleksoto ir Marvelės Maldos Apaštalavimo pirmininkės Aleksoto salėje surengė jiems jaukius pusryčius. Panašios iškilmės yra rengiamos ir antrajame forte. Fortuose daugiausia apaštalauja uolieji Maldos apaštalavimo nariai iš Kauno Metropolijos Kunigų seminarijos, t.y. tas pats klierikų būrelis, kuris įsijungė į SSS darbą.“

Pasklidus žiniai apie Jėzuitų gimnazijos SSS iniciatyvą, kelios žinomos Kauno inteligentų šeimos taip pat panoro fortų vaikams padaryti staigmeną.

Pasklidus žiniai apie Jėzuitų gimnazijos SSS iniciatyvą, kelios žinomos Kauno inteligentų šeimos taip pat panoro fortų vaikams padaryti staigmeną. 1934 m.„Žvaigždė“ taip rašė: „Prof. dr. Pakštas su žmona Kalėdų antrą dieną priėmė pas save ir apdovanojo net 15 Eucharistijos karžygių iš 11 forto. Prof. dr. Eretas – 6, dr. Ruginis – 4, p.Karveliai – 8, p. Rickai – 6, p. Gečiai — 4 ir p. Kudirkai – 4. Dar kiti gailėjosi, kad apie tai laiku nesužinojo. Vaikučiai visiems padarė labai gerą įspūdį.“   

1934  m. pabaigoje Br. Krištanavičius buvo paskirtas „Žvaigždutės“ laikraštėlio redaktoriumi ir negalėjo daug laiko skirti fortų šelpimui. Bet kunigų seminarijos auklėtiniai tęsė savo darbą ir kartu su Maldos apaštalavimo nariais padėjo neturtingiems vaikams.

Studentai išsiruošę į fortus pas vargstančius.

1935  m. rudenį Vokietijos valdžia atsisakė pirkti Lietuvoje žąsų. Tuokart Lietuvos vyriausybė, gelbėdama ūkininkus, liepė supirkti žąsis valdininkams. Kadangi daugelis jėzuitų gimnazijos moksleivių tėvų buvo valdininkai, SSS vedėjas paskelbė gimnazijoje „žąsų vajų“ fortų naudai. Tas vajus turėjo didelį pasisekimą ne tik tarp tėvų, bet ir tarp mokytojų. Visas gautas žąsų korteles SSS išdalino fortų gyventojams. Kiekvienai fortų šeimai teko po dvi žąsis. Tais metais SSS fortuose Kalėdų eglutės šventės nerengė, nes t.J. Paukščio iniciatyva kelios katalikiškos Kauno inteligentų šeimos Kalėdų proga 70 fortų vaikų pasikvietė į savo namus, o dar 150 kitų vaikų buvo sušelpta atskirai.