2017 m. gruodžio 8-10 dienomis Trakuose vykusiame Mariologiniame kongrese doc. dr. Vytautas Ališauskas skaitė pranešimą „Marijos mokinystė“. Pasak V. Ališausko, Marija mokosi priimti dalykus, kurių negali kontroliuoti – atpažinti Dievo veikimą jos gyvenime.

Žvelgdami į tradicinę ikonografiją paprastai visus išganymo istorijos žmones suvokiame kaip užbaigtus, esančius Dievo artumoje, tuo tarpu mokinystė yra procesas: tas, kas mokosi, tampa tuo, kuris išmoksta. Marija yra tikras žmogus, kuris keitėsi ir mokėsi, kol galiausiai tapo tikru mokinystės pavyzdžiu.

Mokinystės sąvoka nėra paprasta – šiandien mokymasis suvokiamas tik kaip paslaugos gavimas, paremtas ekonominiu santykiu. Tuo tarpu senasis supratimas apie mokinį numatė asmeninį mokytojo ir mokinio santykį. Mokinys žvelgia į mokytoją kaip į žinių, supratimo, gyvenimo išminties šaltinį. O mokytojas žvelgia į mokinį kaip į tą, kurį reikia atvesti į žinojimą ir supratimą.

Ką reiškia būti mokiniu? Mokinys stebi, klausosi, apmąsto. Rezultatas – jis vykdo. Mokinio situacija nėra paprasta. Ne vieną kartą evangelistas Morkus parodo, kaip Jėzaus mokiniai jo nesupranta, bando ginčytis, kelti klausimus. Bet juk taip ir turėtų būti. Ši mokinystės situacija primena Marijos situaciją.

Lyginant šv. Luko pasakojimą apie angelo apsireiškimą Marijai su apsireiškimu Zacharijui galima pastebėti, kad abu apsireiškimai panašūs, atitinkantys susidūrimą su šventenybe: išgąstis ir paguoda po jo. Iš pradžių patiriamas sumišimas, o angelas ramina tradiciniu „Nebijok“. Išgirdusi angelo žodžius Marija sumišusi, galvoja, ką tai reiškia. O Zacharijas negalvoja. Prasideda Marijos dialogas su angelu. Marijos stebėjimasis, ką reiškia angelo žodžiai, iškelia jos egzistencinę situaciją – ką reiškia būti su Dievu, kodėl angelas į ją kreipiasi: „Tu, malonėmis apdovanotoji...“

Šv. Luko pasakojime apie Jėzaus atradimą šventykloje gimdytojai grįždami pasigenda dvylikamečio Jėzaus. Jie sutrinka ir grįžta atgal. Šventykloje jie randa Jėzų, diskutuojantį su įstatymo žinovais. Mes nežinome, ar tame epizode Jėzus yra mokytojas, ar mokinys. Iš to, ką sako evangelistas apie „besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį“ Jėzų, matome, kad Jėzus elgiasi kaip mokinys. Marija daro tą patį, klausdama angelo: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Gimdytojams Jėzus atsako: „Kam manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti mano tėvo reikaluose?“. Kardinolas J.Ratzingeris, būsimasis popiežius Benediktas XVI, teigė, kad Jėzaus žodžiai buvo per dideli to meto akimirkai. Tai buvo žodžiai, viršijantys Marijos supratimą. Apie Marijos tikėjimo kelio motyvą buvo užsiminta Vatikano II susirinkime. Marija buvo žmogus, siekęs gilesnio ryšio su Dievu. Evangelistas pabrėžia, kad „Marija laikė visus įvykius savo širdyje“, bandydama daryti išvadas, nes negalima išmokti visko iš vienos patirties.

Epizode, apie kurį pasakoja visi evangelistai, Jėzui mokant žmones atvyksta jo motina ir broliai. Jėzus sako: „Mano motina ir broliai yra tie, kas klausosi mano žodžių...“ Mus stebina toks Jėzaus kalbėjimas. Šv. Morkus primena dar vieną keistą epizodą: Jėzui grįžus namo pas jį suėjo daug žmonių, o saviškiai ėjo jo sulaikyti, sakydami, kad jis „kaip galvos netekęs“. Aišku tik tai, kad ta patirtis dar neatskleidžia Marijai esmės to, kas vyksta, ir jos mokinystė tęsiasi. Krikščionių filosofas Origenas teigė, kad Jėzaus artimieji buvo dar ne viduje, ne ten, kur Jėzus moko. Iki tikros mokinystės jiems dar kažko trūko. Reikia ne tik to kasdienio klausymo, reikia giluminio įsiklausymo į Dievo žodį, kuris atskleidžia Jėzaus misiją. Marijos sūnus tampa jos Mokytoju. Epizodas iš šventyklos yra įsimintinas, tačiau vėlesni metai irgi ne mažiau stebino Mariją. Tyrimai atskleidžia, kad Jėzus dirbo ne tą dailidės darbą, kurį įsivaizdavome, o darbą statybose. Šis darbas reikalavo sumanumo ir fizinės ištvermės, tad Marijai galėjo kilti minčių, kad gal ji ne taip suprato angelo apsireiškimą. Tik įsiklausymas į Dievo žodį galėjo atverti jai kelią į Jėzų.

Apaštalų darbuose kalbama apie Mariją, besimeldžiančią su mokiniais viršutiniame aukšte jau po Jėzaus prisikėlimo. Būtent tada buvo suprasta visa Jėzaus misija, suprasta tai, ką Jis kalbėjo apie save.

Marija patiria visą gamą išgyvenimų, stebėdama kaip mokinė Jėzų ir pati dar to nesuvokdama. Ji susiduria su dalykais, kurių ji negali paaiškinti, susiduria su iššūkiais savo kaip motinos situacijoje – su savotišku Jėzaus neklusnumu, kuris tęsiasi Jėzui pradėjus veiklą. Ji mokosi priimti dalykus, kurių negali kontroliuoti – atpažinti Dievo veikimą mūsų gyvenime.

Besiverždama pas Jėzų ten, kur Jis moko, Marija jau pradeda klausytis Dievo žodžio ir mąstyti apie tai. Ji veržiasi pas Jėzų, kad išgirstų, ką Jėzus kalba. Tai yra tikros mokinystės ženklas. Šis mąstymas, būdingas Marijai nuo pirmųjų angelo žodžių, galiausiai įsitvirtina supratime ir veiksme: Marija meldžiasi kartu su apaštalais ir kitais Jėzaus mokiniais. Kaip sako Bažnyčios Tradicija ir Vatikano II susirinkimas, Marija meldžia Šventosios Dvasios, tikėjimo, supratimo, pilnatvės atėjimo, tikros Bažnyčios gimimo. Bažnyčios, kurią Šventoji Dvasia veda, moko, aiškina, atskleidžia. Tame sunkiame kelyje visada yra Marija, apaštalai, pirmieji krikščionys drauge su mumis.

Parengė Rasa Baškienė