Anuo metu Jėzus bylojo:
    „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs 'rasite savo sieloms atgaivą'. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.

Iz 40, 25–31: Visagalis Dievas suteikia stiprybę

Ps 103, 1–2. 3–4. 8. 10. P.: Tegu mano siela Viešpatį šlovina.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Šios dienos evangelija labai poetiška. Rodos ji niekaip netelpa į gyvenamo laikotarpio rėmus. Čia neskelbiamos didingos definicijos apie išsipildymo akcijas, dėl nieko nekaltinami ministrai ar neeskaluojama užsienio valstybių patirtis.

Evangelijoje skamba paprastas kvietimas. Keistis kryžiumi. Tačiau kad šie mainai įvyktų, mums ir reikalingas adventas kartu su savo didžiaisiais darbais sąžinės srityje. Tai proga pripažinti kryžių, pripažinti nuovargš, pripažinti savo silpnumą ir ribotumą. O kaip dažnai tokia patirtis slepiasi po galybe didžiųjų kalnų ir kelio posūkių.

Jėzus ateina, dovanodamas naują prasmę. Ne naują kvapsnį evoliucijai, technologijoms, bet kryžiui. Čia, šiuose keliuose Viešpaties žodžiuose glūdi visa Įsikūnijimo prasmė. Viešpats ateina, nes Jo laukia kryžius. Viešpačiui gaila tų, kurių kasdienybės, ligų, bado, beprasmybės kryžius yra be galo sunkus. Jau šiandien, čia ir dabar Jėzus mus, mažus ir silpnus žmones, kviečia atlikti didžiausią pasaulyje operaciją.

Didžiausią, kokia tik gali būti per visą pasaulio istoriją. Netikslu ją būtų pavadinti finansine operacija ar operacija, nuo kurios priklauso pragyvenimo minimumas, maksimumas ar net skolos. Žodžiais šio proceso neįvardinsi.

Tai mainų procesas, kad savo sunkumus priglaudę prie Viešpaties kryžiaus, pajusime palengėvimą. Nes Jame visos naštos lengvos, nes Jo jungas švelnus. Viešpats dovanoja savo jungą, kuris žmogui gali suteikti gyvenimo prasmę. Leiskimės, kad juo Jis sujuostų mūsų strėnas.

Tegul prie mūsų gyvenimų, prie kasdienybės prisiliečia rankos To, kuris yra romus ir nuolankios širdies. Viešpats jau arti. Jis romiai ir nuolankiai jau dabar eina link mūsų šird-ių durų tam, kad tie slėpiningi mainai taptų realybe.

Ar nepamiršome jų atrakinti, ar laukiame tokio Viešpaties, kuris savo romumu peržengia visas mūsų susikurtas bei mus kankinančias ribas? Ateik, Romusis ir Nuolankiaširdi! Ateik toks, apie kurį aš nė neįsivaizdavau!...

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai