Akivaizdu, kad piktnaudžiavimų, karų ir nelygybės amžiuje mums reikia superherojų“, – rašo „The New York Times“. „Išbandę Supermeną, Batmaną ir žmogų-vorą, panašu, pagaliau radome dar puikesnius superherojus – vienuoles“, – teigia kitas autorius. KnygosIf Nuns Ruled the World“ (Jei vienuolės valdytų pasaulį") autorė, amerikietė žurnalistė Jo Piazza pristato dešimt Dievui ir žmonėms savo gyvenimą paaukojusių moterų. Jų veikla išties gniaužia kvapą.

Šios moterys neturi nieko bendra su populiarioje kultūroje kedenamu griežtos moralizuotojos stereotipu, jos parodomos kaip gyvybingiausi šiaip jau represyvios visuomenės pokyčių katalizatoriai. „Jei jums kyla abejonių, ar šiuolaikiniame pasaulyje vis dar yra vietos katalikybei, atsiverskite šią knygą“, – įsitikinę jos skaitytojai.

Jūsų dėmesiui ištrauka, kurią publikavo JAV katalikų portalas „Crux“ – tai pažintis su paprasta seserimi Joana, sukūrusia "požeminį geležinkelį", padedantį ištrūkti į laisvę mūsų dienų vergėms.

Užsidengiau ranka akis ir pro pirštų plyšelį žiūrėjau į devyniolikmetę azijietę merginą, kuri filmo ekrane stovėjo priešais mane surakinta antrankiais ir buvo plakama rimbu. Jos sąvadautojas žvelgė grasinamai, priskretusia pypke rūkydamas kažkokius narkotikus.

Kino salėje šalia manęs sėdėjo klasikinė britė vienuolė, perkopusi penktą dešimtį. Pakviečiau ją kartu stebėti filmo „Edenas“ premjerą. Juosta pasakoja apie korėjiečių kilmės amerikietę merginą, parduotą į vergovę.

Su kiekviena vis atviresnio sekso scena darėsi vis aiškiau, kad padariau tą pačią lemtingą klaidą, kaip ir eidama žiūrėti „Kuproto kalno“ su savo konservatyvių pažiūrų tėvu.

„Mes galime išeiti“, – sušnabždėjau vienuolei į ausį. „Aš galiu užsimerkti, jeigu bus labai blogai“, – atsakė sesuo Joana kaip visada rami.

Nustebau, kai sesuo Joana sutiko priimti mano kvietimą kartu pamatyti „Edeną“. Ji – „LifeWay Network“ vykdomoji direktorė, vadovaujanti vieniems iš vos trijų saugių namų Niujorko mieste, glaudžiančių moteris, išsigelbėjusias iš prekybos žmonėmis tinklo. Kasdien sesuo Joana išgirsta kur kas žiauresnių istorijų, negu rodoma filme „Edenas“.

Jos darbas pavojingas. Namų buvimo vieta yra saugoma paslaptyje. Jų adresą žino tik keletas kitų seserų ir porą savanorių, padedančių seseriai Joanai tvarkyti namus. Jei namų buvimo vietą sužinotų pašaliniai, juos prižiūrinčių seserų ir mėginamų apsaugoti moterų gyvybei iškiltų rimta grėsmė.

Didžioji dalis žmonių, dauguma jų – vyrai, kurie prekiauja moterimis, vis dar gyvena laisvėje, o sesuo Joana, slėpdama jų vergus, apvaginėja jų sąskaitas.

Išdrįsti atsigręžti

2001 metais 600 moterų kongregacijų vadovių grupė iš viso pasaulio, žinoma kaip Generalinių vyresniųjų sąjunga, susitiko konferencijoje Romoje, kur diskutavo, kokio svarbiausio dalyko turėtų imtis pašvęstojo gyvenimo moterys 21 amžiaus pradžioje. Vienuolių iš Afrikos grupė pabrėžė, kad egzistuoja didžiulis poreikis atsigręžti į globalią ir vis didėjančią prekybos žmonėmis problemą.

Tai įkvėpė sesers Joanos kongregacijos vadovę kreiptis laišku į seseris rimčiau aptarti šį klausimą.

Kai sesuo Joana nuoširdžiai ėmėsi šios užduoties, jos vyresnioji pajuokavo, kad sesuo Joana tikriausiai vienintelė perskaitė jos laišką. „Kai perskaičiau, kas rašoma, mane supykino, – sakė sesuo Joana. – Nenorėjau nieko žinoti apie tokį pasaulį.“ Jai jis buvo atgrasus – sužeistas su išplėšta viltimi, tačiau vienuolė pajuto stiprų kvietimą melstis.

Nenorėjau į tai net pažiūrėti, nes viskas ten pernelyg liūdna. Galvojau: vien melsiuos už visa tai, tačiau, žinia, malda keičia ne kitus žmones, o mus pačius.

„Nenorėjau į tai net pažiūrėti, nes viskas ten pernelyg liūdna. Galvojau: vien melsiuos už visa tai, tačiau, žinia, malda keičia ne kitus žmones, o mus pačius, ir kuo daugiau meldžiausi, tuo esanti stipresnė pasijutau. Žinojau, kad trokštu padėti. Negaliu geriau paaiškinti kaip tik pasakydama, kad man tapo aišku. Pajutau, kad galiu kažką pakeisti.“

2005-aisiais Baltimorėje vykusiame JAV vyskupų konferencijos surengtame kongrese, kur buvo analizuojama prekybos žmonėmis problema, susitiko grupė panašiai nusiteikusių seserų. Septynios seserys iš skirtingų kongregacijų atvyko į Niujorką. Tais metais iniciatyvinė grupė dar sykį susitiko, ir taip buvo įkurta vienuolių kongregacijų koalicija, siekianti užkirsti kelią prekybai žmonėmis (NY-CRC-STOP: New York Coalition of Religious Congregations to Stop Trafficking of People). Jai vadovavo sesuo Mary Heyser, RSHM.

Prekyba žmonėmis apibrėžiama įvairiai, paprastai akcentuojant kito žmogaus išnaudojimą. Seseriai Joanai prekyba žmonėmis yra ne kas kita kaip moderni vergovė. „Tik pagalvokite – žmonės buvo pagrobiami prieš savo valią, naudojami kaip daiktai. Individai gali būti įviliojami į spąstus įvairiausiais būdais. Kitaip nei praeityje, ši vergovė nėra susijusi su rase, taikomasi į pažeidžiamiausius žmones.“

Po pirmų susitikimų su panašiai mąstančiomis vienuolėmis sesuo Joana laužė galvą, kaip galėtų realiai padėti nukentujusiosioms. Jos manymu, svarbiausia – saugus prieglobstis.

Kartu su seserimi Marija ji nusigavo į Kaliforniją, kur veikė vieninteliai saugūs namai buvusioms prekybos žmonėmis aukoms. Vergovės ir prekybos žmonėmis panaikinimo koalicija pakvietė seseris pas save ir pristatė savo veiklos pagrindus.

„Mes buvome išties pagerbtos. Šiuo kvietimu mums buvo padaryta išimtis“, – sakė sesuo Joana. Tąkart jos žvilgsnis susitiko su sesers Marijos akimis, ir abi suprato, kad kelio atgal nebėra.

Požeminis geležinkelis

Darbas prasidėjo mažame kambarėlyje, kuriame buvo vien kompiuteris. Pirmuosius pinigus skyrė kongregacija, ir taip sesuo Joana įkūrė „LifeWay Network“ – pelno nesiekiančią organizaciją, kurios tikslas – prekybos žmonėmis aukoms parūpinti prieglobstį ir šviesti jas apie tai, kas yra ši tikrovė. 2007 m. „LifeWay“ pirmas iššūkis buvo rasti tokį pastatą, kurį būtų įmanoma išlaikyti slaptą.

Iš pradžių sesuo Joana mėgino tam pritaikyti vieną iš daugelio namų, kuriuos mieste turi įvairios vienuolių kongregacijos. Laisvų kambarių netrūko – nes bendruomenės sensta. Beveik visos kongregacijos, su kuriomis vienuolė susisiekė, sutiko atverti savo namus moterims laikinai, priglausti jas nakčiai ar dviem, vos joms pavyks išsilaisvinti.

Netrukus „LifeWay“ ima darbuotis su penkiais vienuolynais, ir kartu sudaromas skubaus prieglobsčio  „požeminis geležinkelis". Gana greitai sesuo Joana įkuria namus, kuriuose suteikiamas ilgesnis prieglobstis – čia moterims užtikrinama galimybė apsistoti iki vienų metų ir atsistoti ant kojų.

„Laikėmės labai tyliai, – sakė Joana. – Nenorėjome, kad kas nors žinotų, kuo mes užsiimame. Žodis „pasitikėjimas“ yra labai svarbus, kai kalbame apie prekybos žmonėmis aukas, nes jis buvo išrautas su šaknimis iš nukentėjusių moterų gyvenimo. Manau, didžiausias poreikis yra saugumas – kol jo trūksta, visa kita neturi prasmės. Moterys nenori nieko nauja išbandyti.“

Iš tiesų prekybos žmonėmis aukos – jums prieš akis, tik nematote.

Iš tiesų prekybos žmonėmis aukos – jums prieš akis, tik nematote. Vergovės ženklai nebūna pastebimi.

„Žmogus gali būti baugštus, nekalbėti vietos kalba, už jį gali kalbėti kitas asmuo, tai gali žmogus, ne kartą kraustęsis iš vienos vietos į kitą“, – aiškino sesuo Joana. Galima manyti, kad viešbučio kambario tarnaitė arba padavėja, arba masažo salono darbuotaja dirba legaliai, tačiau taip būna ne visada. Identifikuoti prekybos žmonėmis aukas nėra lengva.

Šiandien „LifeWay“ bendradarbiauja su socialinių tarnybų organizacijomis, tokiomis kaip „Safe Horizons“ ir „New York Asian Women's Center“. Kai vyksta reidai arba kai teisėsauga randa asmenį, pareigūnai susisiekia su seserimi Joana pasiteirauti, ar asmuo galėtų apsistoti jos prižiūrimuose saugiuose namuose.

Joan Dawber, „LifeWay Network“ įkūrėja, 2017 m. kovą dalyvavo kaip ekspertė Jungtinių Tautų būstinėje vykusiame renginyje, skirtame moterų lygybei užtikrinti. lifewaynetwork.org nuotr.

Namų personalas – tai trys seserys, namų vadybininkė, čia gyvenanti visą laiką, ir ne visą darbo dieną dirbantis socialinis darbuotojas. Šis būstas visiškai nepanašus į tipinę sterilią prieglaudą.

„Šiuose namuose svarbu puoselėti stiprų bendruomenės jausmą būnant su šiomis moterimis, kitaip nei pensiono tipo namuose, – aiškina sesuo. – Neįkyriai ir neakcentuojant praeities patirčių moterų teiraujamasi, kaip joms sekasi, ar viskas gerai, kaip praėjo jų diena.“

Moterys atvyksta čia visiškai palaužtos, išnaudotos, patyrusios fizinių ir psichologinių kankinimų. Niekas jų nespaudžia pasakoti, ką patyrė. Šioje situacijoje nereikia uždavinėti klausimų, kad sužinotum apie jų randus.

„Kai sakome, kad žmogus buvo parduotas, turime omenyje asmenį, kurio laisvė iš jo buvo atimta jėga, apgaule ar prievarta, – sako sesuo Joana. – Jis buvo traktuojamas kaip prekė, jo žmogiškumas buvo išplėštas klastingomis priemonėmis: piktnaudžiavimu, žaginimu, marinimu badu, priverstiniu narkotikų vartojimu. Kartais tokios aukos buvo verčiamos lytiškai santykiauti su 20 žmonių per dieną. Jų smegenys tarsi surakintos grandine. Prekeiviai visada randa ką nors, kas jų aukas sulaikytų. Jie grasina, kad nuskriaus ar net nužudys jų vaikus, artimuosius.“

Atkurti orumą

Buvusios vergės sunkiai sugeba gyventi ir elgtis kaip laisvi individai, ištrūkę iš grobiko nagų. Prireikia nemažai laiko, kad šios moterys vėl pasijustų laisvos ir saugios. Saugumas yra pirmasis prioritetas šiuose namuose, juose įdiegta aukščiausios klasės apsaugos sistema. Moterys mokomos niekada pačios neatidarinėti durų.

Pirmoji moteris, peržengusi sesers Joanos namų slenkstį – prekybos darbo jėga auka, pratrūko raudoti pamačiusi jai skirtą lovą, kurioje galinti miegoti nesibaimindama, kad kas nors pasinaudos ja vidury nakties.

„Mano Dieve, kaip gražu“, – vis kartojo. Sesuo Joana su komanda skrupulingai pasirūpino, kad šie namai būtų kuo panašesni į tikrus: kiekviena moteris turi savo lovą, spintą, mažą naktinį staliuką.

Dauguma baldų ir virtuvės rakandų – dovanoti ir dėvėti, tačiau sesuo Joana pasirūpino, kad lovos būtų visiškai naujos. Jai tai buvo labai svarbu. Viena buvusi vergė seseriai Joanai yra sakiusi, kad gyvenimas šiuose namuose jai buvo tarsi grįžimas į savo motinos namus. Kita jauna moteris čia pirmą kartą šventė savo gimtadienį. „Jums reikėjo pamatyti jos veidą. Mes uždegėme tiek žvakučių ant pyrago, kad vos nepadegėme namų. Visų veidai nušvito nuo tų žvakučių“, – prisimena sesuo.

Dieną moterys dirba mėgindamos atgauti esminius įprasto gyvenimo įgūdžius, kuriuos dauguma žmonių laiko savaime suprantamais. Ne viena jų metų metus nebuvo sėdusi prie stalo valgyti, nes buvo verčiamos sėdėti kampuose ir prašyti maisto likučių.

„Su jomis buvo elgiamasi kaip su gyvuliais“, – pasakoja sesuo Joana ir vis labiau paniursta nuo tokių minčių. – Vienas iš gydymo aspektų yra tai, kad mes visos kartu sėdime prie stalo, valgome ir kalbamės.“

Dauguma moterų iš pradžių visiškai nemokėjo anglų kalbos, tad „LifeWay“ personalas moko jas kalbos pagrindų. „Svarbiausia – šioms moterims vėl gebėti dirbti ir būti nepriklausomoms, ir visa, ką mes darome, skirta pasiekti šį tikslą“, – pabrėžia sesuo Joana.

Moterys mokosi ir stengiasi įgyti brandos atestatą. Viena moteris neseniai baigė mokyklą ir tapo slaugės asistente. Jei moterys neturi imigranto satuso, „LifeWay“ randa advokatą, kuris joms padėtų jį įgyti. Taip pat personalas ieško būdų, kaip suimti prekiautojus žmonėmis.

„Visa tai labai svarbu – nėra nieko nereikšminga, – sako sesuo Joana. – Ašis – parduotas žmogus, ir aplink jį – daugybė jam reikalingų paslaugų, kad jis vėl taptų koks buvo, jam reikia saugumo ir pasitikėjimo, pojūčio, kad yra vertinamas.“

Svarbiausia – būti tarp žmonių, kurie ne elgiasi su tavimi kaip su savo nuosavybe, o leidžia patikėti, kad nusipelnai pagarbos.

Svarbiausia – būti tarp žmonių, kurie ne elgiasi su tavimi kaip su savo nuosavybe, o leidžia patikėti, kad nusipelnai pagarbos.

Tiesa, seseriai Joanai pasitaiko ir niūrių akimirkų. Kadaise jai buvo sunku patikėti, kad egzistuoja toks reiškinys kaip žmonių vergovė, tačiau dabar ji tuo gyvena ir kvėpuoja. Užuot negalvojusi apie tai, ji sako norinti dar daugiau laiko praleisti su moterimis ir mažiau susitelkti į administracines užduotis ar būsto reikalus. Jos ištvermės raktas yra gebėjimas atsipalaiduoti.

Akimirka sesers Joanos namuose.

„Man patinka skaityti, dirbti sode. Kasdien mankštinuosi. Fiziniai pratimai man padeda atsikratyti neigiamos energijos. Pastebiu, kai nesportuoju, jaučiuosi irzlesnė ir labiau pavargstu“, – tikina sesuo Joana.

Kitos penkios seserys, su kuriomis gyvena vienuolė, padeda palaikyti jos dvasią. Visos drauge jos – į šeimą panaši bendruomenė. „Negalėčiau panašia veikla užsiimti viena, neturėdama palaikymo, kokį gaunu dabar“, – sako sesuo Joana. Kas rytą vienuolės kartu meldžiasi – viena už kitą ir už sesers Joanos globojamas moteris.

„Kai žmonės girdi kalbant apie prekybą žmonėmis, jiems tai atrodo tolimas dalykas“, – sako sesuo Joana. Išties prekyba žmonėmis išplitusi JAV. Įstaigos, besirūpinančios nuo vergovės nukentėjusiais žmonėmis, biurai Niujorke yra viena iš daugiausia darbo turinčių kompanijų JAV, nes šiame mieste vyksta milžiniškas judėjimas, veikia daugybė oro uostų ir geležinkelio stočių, o vyraujanti kultūra skatina žmones vienas kitu pernelyg nesidomėti.

Vilties ženklai

2010 m. gegužę–gruodį „LifeWay Network“ atliko tyrimą kartu su Hofstros universiteto Sociologijos fakultetu, bandydami nustatyti, kiek žmonių buvo parduota į vergiją Niujorko mieste, ir išryškinti didesnį socialinių paslaugų poreikį. Remiantis tyrimo duomenimis, 2000–2010 metais privatūs paslaugų teikėjai Niujorko metropolyje kontaktavo mažiausiai su 11,268 buvusiomis aukomis, ir šie skaičiai – gerokai didesni už ligi šiol skelbtus duomenis.

Sesuo Joana nerimauja dėl pinigų. Kasmet „LifeWay“ išsilaiko vos už 200 tūkst. dolerių, tačiau nuolat galvojama, kaip surinkti daugiau pinigų. Sesuo svajoja atidaryti dar vienus namus ir mąsto, kaip buvusioms aukoms galėtų parūpinti nuolatinę gyvenamąją vietą bei palaikymą. Hofstros universiteto tyrimas atskleidė, kad nukentėjusioms moterims labiau praverstų ilgalaikis arba laikinas prieglobstis nei vien trumpalaikė nakvynės vieta. Deja, šiuo metu saugus ir įperkamas ilgalaikis prieglobstis neįmanomas, jį gauna tik 3,9 procento aukų.

2012 metais tuometis prezidentas Barackas Obama viešai įsipareigojo pažaboti prekybos žmonėmis tinklą.

„Tai barbariškas dalykas, civilizuotame pasaulyje jam nėra vietos“, – sakė anuometis JAV vadovas. Jo klausėsi tokie asmenys kaip Jordanijos karalienė Rania Al Abdullah, Meksikos prezidentas Felipe'as Calderónas, Ruandos prezidentas Paulas Kagame'as, buvusi valstybės sekretorė Condoleezza Rice ir kt. „Tautos turi prabilti vienu balsu: mūsų žmonės ir mūsų vaikai – neparduodami“, – skelbė B. Obama.

Tai paskatino Baltųjų rūmų pastangas didinti sąmoningumą prekybos žmonėmis klausimu ir rasti būdų, kaip finansuoti kovą su tuo. Po metų sesuo Joana sužinojo, kad laimėjo 1,8 milijono dolerių sumą viešųjų paslaugų konkurse. Gavusi šiuos pinigus ji atidarė antrus namus ir teikia kokybiškesnes paslaugas nukentėjusioms merginoms, kurių amžius – nuo 18 iki 24 metų.

Pagal portalo „Crux“ publikaciją straipsnį parengė Saulena Žiugždaitė.