Kadras iš rež. Vinko Möderndorferio filmo „Pragaras“ (Slovėnija, Serbija, Kroatija, Makedonija, 2014 m.).

Taip jau šįmet išėjo, kad nebuvo jokios galimybės ateiti į kino festivalio „Scanorama“ Kaune atidarymą. Darbai, dalyvavimai, pareigos, beprotiškas lėkimas etc. – apie tai ir kalba šiųdienis kinas. Anksčiau festivalyje šventinį atidarymo filmą buvo galima pamatyti vėliau, jį kartodavo, kaip ir kai kuriuos filmus.

Beje, kasmet vykstant kino festivaliui kankina klausimas: kaip pasirenkami kartojami filmai? Šis klausimas stipriai įpusėjus festivaliui virsta į kone egzistencinį – kodėl stipraus filmo nekartoja? Turint galvoje atavistinę siekiamybę, kad prasmingą, gilią kino juostą turėtų pamatyti kuo daugiau žmonių. Jau vien dėl naivaus tikėjimo, kad pasaulis gali būti geresnis, o gillūs meno kūriniai geba pažadinti tą gėrio, atjautos grūdą, kurį turime kiekvienas.

Deja, giliausi, stipriausi filmai dažniausiai rodomi pustuštėse salėse, nes paprastai jie tamsūs, niūrūs, liūdni, o neretai ir visiškai neviltingi. Pavyzdžiui, režisieriaus Vinko Möderndorfero „Pragaras“ – apie pragarą, kurį čia, žemėje, sukuria žmogui žmogus. Praradęs atjautą, poreikį dalytis, apimtas godumo ir susireikšminimo.

Kadangi atidarymo filmas taip ir liko nepamatytas, per visą festivalį tįso mintis – koks galėtų būti atidarymo filmas iš tų, kuriuos teko pamatyti? Tam tiktų ne vienas puikaus režisieriaus Michaelio Haneke filmų, kurio „Meilė“ kadaise ir vainikavo „Scanoramos“ atidarymą, ir būtent nuo to karto šis režisierius buvo įsidėmėtas, todėl šįmet parodyta jo filmų retrospektyva buvo didelis džiaugsmas ir dovana.

Kadras iš rež. Michaelio Haneke filmo „Benio video“ (Austrija, Šveicarija, 1992 m.).

Taigi su M. Haneke filmu „Scanorama“ jau buvo atidaryta. Suprantama, kartotis niekam nėra įdomu dar ir todėl, kad tuo tarsi prisipažįsti, kad geriau nieko neturi ir neradai. O atidarymo filmas yra ne tik šventė, bet ir savotiška žinia, tezė, kryptis, pranešimas. Taigi tenka ieškoti toliau, nors nėra lengva, nes kažkuo (įspūdžiu, gyliu etc.) užgožti šio talentingo režisieriaus kūrinius gana sunku.

Žiūri filmą po filmo: kai kurie jų sudomina, bet kažkodėl greitai juos pamiršti, kai kurie – gaivesni, užkabina, bet struktūriškai išskysta, nes, tarkime, iki galo nesuguldyti, nesuvesti, kai kurie – pernelyg tiesmuki, lėkštoki, užniurkytu, mediniu scenarijumi ar su aiškiai per didelėmis pretenzijomis. Ir taip nuolat iškyla koks ryškus M. Haneke filmas. Kad ir „Benio video“ būtų puikus atidarymo akcentas, juolab kad į atidarymą susirenka daug žmonių, todėl galimybė palaistyti tą gėrio grūdą tampa didesnė, apima plačiau.

Kadras iš rež. Michaelio Haneke filmo „71 fragmentas iš sutapimų chronologijos“ (Austrija, Vokietija, 1994 m.).

Kone visais savo filmais M. Hanekė aiškiai pasisako apie televizijos stiprią įtaką ir kuriamą blogį. Dominuojančios žinios apie katastrofas, karus, įvairiausias nelaimes ir transliuojamos bukos pramogos žmogų uždaro į klaikios gyvenimo beprasmybės narvą, nes iš ekrano transliuojamos žinios vienaip ar kitaip veikia mūsų gyvenimą, ir jis (globaliai žvelgiant) mažai kuo skiriasi nuo ekrane matomų baisumų – mes visi vienas su kitu vienaip ar kitaip susiję, sako M. Haneke filme „71 fragmentas iš sutapimų chronologijos“, o kita kino juosta – „Pašėlę žaidimai“ – klausia ir atsako, kad (ar) mes, žiūrintieji į perversiškus nusikaltėlius, mažai nuo jų skiriamės.

Taigi „Benio video“, kuriame paauglys neskiria realybės nuo TV ar filmavimo aparatais kuriamo vaizdo. Jo langai aklinai uždangstyti ir vietoj jų – ekranas, filmuojantis vaizdą už lango. Taip pat filmuojama ir tai, kas vyksta kambaryje, nes taip neva geriau matosi. Benis nužudo savo bendraamžę ne todėl, kad būtų koks maniakas ar turėtų kokių kėslų. Ne, jis nė nežino, nesupranta, kodėl ją nužudė, jis nei gailisi, nei labai bijo.

Bijo jo tėvai, kurių šilumos ir nuoširdumo jis nelabai patyrė (ne todėl, kad jo nemylėjo, dėl to, kad tėvai tiesiog neturėjo laiko), tai jie ima slėpti pėdsakus, nes nusikaltimas pakenks jų karjerai ir geram vardui. O geras vardas visai nereiškia gero žmogaus. Geras vardas viso labo tėra įvaizdis ir dažniausiai (savi)apgaulė, jis (ji) labai reikalingas negyvam žmogui. Benis – dar tik paauglys, bet kaip žmogus jau yra negyvas – nejaučiantis, neatjaučiantis.

Tačiau, kai buvo minėta, kad ir geras, bet M. Haneke netinka – juo festivalis jau buvo atidarytas. Taigi koks (kuris iš festivalio) galėtų būti tas filmas?

Dedu galvą, kad jo praktiškai niekas nematė, bent jau Kaune, nes jį teko žiūrėti tuščioje salėje. Beje, į minėtą garsaus režisieriaus „Benio video“ atėjo 11 žmonių. Būtent todėl būtų įdomus eksperimentas per atidarymą rodyti tokius filmus. Kokius? Lavinančius jautrumą ir atjautą – tokie, tarkime, yra belgų režisierių brolių Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne'ų filmai (beje, dažnai rodomi „Scanoramoje“), kalbantys kad ir apie niūrius, net neviltingus dalykus jais nesimėgaujant, ne žadinant nebeveikiančias jusles, bet suvokiant, jog apie tai reikia kalbėti, kad atsivertų ir kita gyvenimo pusė, kito žmogaus gyvenimas, kuriam įtaką daryti galime kiekvienas. Numarinti arba padėti, išgelbėti, nes klaikiausias žmogaus ginklas yra jo abejingumas, nenorėjimas suprasti, įsiklausyti, šiek tiek paėjėti kito žmogaus batais. Slovėnų rašytojo, poeto, dramaturgo ir teatro bei kino režisieriaus Vinko Möderndorfero „Pragaras“ kalba būtent apie tai.

Žinoma idée fixe rodyti tokį filmą per kino šventės atidarymą. Žmonės tokių filmų kratosi kaip maro galbūt ir todėl, kad jau visiškai įskiepytas požiūris į meną – jis turi linksminti, prablaškyti, jis turi būti pramoga, ir ji – ne tai, kas skatintų mąstyti, augintų jautrumą bei atjautą.

Dažnas pasakys, kad liūdesio ir niūrumo gyvenime ir taip yra apsčiai, kam dar eiti ir žiūrėti į kito neviltį? Bet ar ne dėl žmogaus nejautrumo, susireikšminimo, atjautos nebuvimo to liūdesio ir yra apsčiai? Vis dėlto kad ir kokie būtų sunkūs, tokie filmai savotiškai apvalo, nes prabyla tiesiai į sąžinę, ir visai kitaip atsitinka stebint, kaip koks maniakas kankina ar prievartauja auką – pastarąjį klausimą ypač talentingai iškėlė minėtas M. Haneke filmas „Pašėlę žaidimai“, kuriame, atliepiant siaubo filmų žanro stilistiką, plėtojamas aštrus siužetas: į kaimo sodybą atvyksta šeima pailsėti, paplaukioti, pabūti gamtoje ir dar nežinanti, kad siautėja du jauni maniakai. Beje, ir šiame filme M. Haneke ne vieną kartą aštriai išsako savo nuomonę apie televizorių: tarkime, pirmas nužudomas vaikas, kurio kraujas ištiška ant TV ekrano.

Kadras iš rež. Shevaun Mizrahi filmo „Tolimas žvaigždynas“ (Turkija, JAV, Nyderlandai, 2017 m.).

Nedaug susirinko ir į taip pat pramogos nežadantį talentingai turkų režisierės Shevaun Mizrahi sukurtą dokumentinį filmą „Tolimas žvaigždynas“ apie senelių namus. Nemažai atėjusiųjų neišlaikė ir nelaukę pabaigos išėjo. Taip, filmas nelinksmas, ypač žinant, kad čia ne koks trileris ar detektyvas, kuriame žiūrėdami į kito kančias ir mirtį mėgaujamės savo tariamu saugumu.

Šis filmas tėškia be užuolankų – absoliučiai visų mūsų laukia senatvė: gal su vienokia ar daugybe negalių, gal su silpnaprotyste, gal būsime vieniši ir apleisti. Itin poetiškas filmas, sugebantis pakilti virš to, ko mes labiausiai bijome – senatvės ir mirties. Tai filmas, kai grožis ir gyvenimo išminties filosofija ima viršų, kai imi suprasti, kad juoda spalva nėra vien nevilties metafora, ji tiesiog yra.

Apskritai šioje „Scanoramoje“ daugelis režisierių gana garsiai ir aiškiai formulavo pagrindinę mintį: pasaulis apimtas beprotybės. Žmogus jau nebesugeba daug kuo mėgautis ir paprastai pasidžiaugti, ne viename filme buvo rodomos šalto intymumo scenos, kuriose vyras – beje, tik vyras – fiziškai pasitenkina ir... pats lieka vienišas (o kaip kitaip gali būti?). Bet apie tai, seksualumą kine – jau kita ir gana plati tema.

Kas nepateisino lūkesčių? Rusų režisieriai, jau ne pirmus metus sukuriantys filmų, paremtų klišėmis, dirbtiniu scenarijumi, perspaustais charakteriais, spekuliuodami rusų korta, besaikiu gėrimu, skandalais. Jie tarsi vis dar nori semtis jėgų, kūrybingumo iš populiariųjų rusų kino grandų ėjimų, bet kuria a la holivudinį filmą.

Deja, ir gyvenime, ir kine reikia pasirinkti: ne pataikauti ar išmąstyti, o iš(si)sakyti išjaustą dalyką, tuomet jis tikras ir paliečia, net jei būna juodas. Tiesą sakant, pats savaime jis nebūna juodas, tas juodumas atveriamas kaip mūsų sukurtas ar kuriamas pragaras.

Kadras iš rež. Ildiko Enyedi filmo „Apie kūną ir sielą“ (Vengrija, 2017 m.).

Beje, atgaivai visai tiktų graži, itin estetiška, melodramatiška pasaka – vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“, kuris tiesiog patiks. Ir tam, kuris nesitiki, ir tam, kuris beviltiškai ilgisi ir laukia. Ko? Meilės, ko gi daugiau. Dar – didelės, besąlygiškos. Dėl to ir pasaka. Bet.