1925 m. gruodžio 14 d. Vilniaus metropolijos pirmuoju arkivyskupu paskirtas J. Ciepliakas. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Baigiantis palaimintojo Teofiliaus metams, prasminga prisiminti, jog sukanka 160 m., kai 1857 m. rugpjūčio 17 d. Lenkijoje, Aukštutinės Silezijos metropolijos Dombrova Gurniče miestelyje gimė Dievo Tarnas, arkivyskupas Janas Batista Ciepliakas, kuriam 1923 m. Maskvoje jo ir kunigų, tarp kurių buvo ir Petrogrado Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas kun. T. Matulionis, paradomajame teisme buvo pareikštas mirties nuosprendis. 1925 m. gruodžio 14 d. Pijaus XI paskirtas Vilniaus metropolijos arkivyskupu, tačiau 1926 m. vasario 17 d. mirė prieš pradėdamas eiti pareigas. 1926 m. kovo 16 d. palaidotas Vilniaus Šv. Stanislovo katedroje.

Tėvui pritariant, krikštatėviui palydint

Silezijos aukštumose, prie Vyslos  Juodosios Premšos intako, Dombrovos anglies baseine įsikūrusio Bendzino karūna – Švč. Trejybės bažnyčia. 1857 m. rupjūčio 23 d. kunigas Pranciškus Višnevskyj čia pasitiko laimingus jaunus tėvus.  Jecintas Ciepliakas iš Redeno kolonijos ir jo žmona Džiuljeta iš Bugajskyj namų prie altoriaus atnešė prieš savaitę gimusį pirmagimį. Krikštų knygoje 141 nr. Įrašyta: Jan Batista (Jonas Krikštytojas) Ciepliak.

Tik dveji metukai mažajam Janui buvo, kai Amžinybėn iškeliavus mamai, jis pateko į gerosios močiutės Katarinos Bugajskos rankas. Augančio krikštasūnio iš akių nepaleido ir dėdė, mamos brolis kun. Janas Bugajskyj, pasirūpinęs, jog gabus berniukas mokslo siektų Kielcų klasikinėje gimnazijoje. Ir vidinį jaunuolio gyvenimą lydėjo kun. Jano Bugajskio įdėmus žvilgsnis, tikslus žodis, įkvepiantis pavyzdys. Tėvui pritariant ir krištatėviui laiminant, 1878 m. Janas atvėrė Kielcų katalikiška ir patriotine dvasia persunktos kunigų seminarijos duris. 

Toliau kunigystės pašaukimo kelias vedė į vienintelę Rusijos imperijoje Sankt-Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją. 1881 m. rugpjūčio 15 d. Dombrovos Dievo Motinos bažnyčioje įvyko kunigu įšventinto Jano Ciepliako primicijos.  „1882 m. spalio mėn., tik prieš atstogas tą pačią akademiją baigęs, iš Kielcų atvyko dogminės ir pastoracinės teologijos dėstytojas kun. J. Ciepliakas, – atsiminimuose rašė čia studijavęs Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. – Jam sunkoka buvo dėstyti lotynų kalba. Bet kai prašneko lenkiškai, pasirodė, jog yra iškalbus, turiningas, malonu ir naudinga buvo jo pasiklausyti… Kaip žmogus buvo populiarus, geros širdies, gavęs kokią naują knygą, pateikdavo studentams.“

Bendzino Švč. Trejybės bažnyčia, kur 1857 m. rupjūčio 23 d. buvo pakrikštytas Janas Batista Ciepliakas. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Kitas akademijos alumnas, vysk. Pranciškus Būčys MIC taip istorikui dr. Zenonui Ivinskiui pasakojo: „Dogmatiką dėstė Kielcų vyskupijos kunigas, teologijos magistras Jonas Ciepliak. Jis naudojo jėzuito Hugo Hurterio veikalą „Compedium theologia dogmatiacae.“ Profesorius labai prisilaikydavo šito vadovėlio, mažai kada pridėdamas ką nors prie to, ką Hurteris buvo parašęs… Jeigu atsakinėdamas studentas iš septynių įrodymų, įvardindavo tik šešis, tai profesorius tuojau tardavo: „Adhuc unum argumentum“ ( Dar vienas argumemtas). Ilgainiui aš išmokau įvertinti Hurterio knygos gerumus ir jos mokslinę vertę. Prof. Ciepliakas ėjo taipgi dvasios tėvo pareigas ir šeštadieniais sakydavo asketines konferencijas visiems studentams. Aš buvau jį pasirinkęs savo nuodėmklausiu.“

Kielcų kunigų seminariją baigęs, 1895 m. rugsėjo 1 d. į Sankt-Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų dvasinę akademiją atvyko Jurgis Matulevičius-Matulaitis, čia radęs ir Pranciškų Bučį, su kuriuo teko mokytis Marijampolės gimnazijoje. Savo prisiminimuose Būčys rašė, kad Matulevičius į akademiją pateko gražiausiu jos žydėjimo laiku. Rektoriaus Pranciškaus Albino Symono sistema jau buvo pasiekusi savo viršūnę ir davė vaisių: „Darbo studentams būdavo tiek daug, kad šiandien atrodo beveik neįtikėtina, kai pasakojama apie anuos laikus, o pasakojama neperdedant. Disciplinos griežtumas buvo didesnis, negu kariuomenėje.“

Kai 1898 m. į Petrapilį (Sankt Peterburgą) studijuoti atvyko Žemaičių vyskupijos atstovas Kazimieras Paltarokas (nuo 1926 m. vyskupas), gyvavo pirmakursių tradicija semestro pradžioje iškelti susipažinimo vaišes profesoriams ir vyresniesiems draugams: „ Aš buvau Tomui Žoltovskiui, lenkui, papasakojęs, kaip Lietuvos žydas sveikinęs kleboną: „Winszuję proboscza z nowym rokiem, z nowem szczesciem“ ir užgiedojęs „Bože caria chrani“. Puotaujame, Žoltovskis prieina prie prof. Ciepliako, susidaužia vyno stikliuku ir užgieda: „Winszuję Profesora…“

Toliau vysk. K. Paltarokas atsiminimuose rašo, jog 1902 m. kasdien melsdamasis: „auer a nobis, quaesummus, Domine, inquitates nostris…“ (Pašalink nuo mūsų meldžiamasis, Viešpatie, mūsų neteisybes) kibo baigti disertaciją „De origine animae humanae“ („ Apie žmogaus sielos kilmę“). Tačiau mokslinio darbo išvada neatitiko 1901 m. teologijos daktaro laipsnį apgynusio prof. J. Ciepliako paskaitoje dėstytos pažiūros. „Atnešus disertacijas, man smalsu buvo pažiūrėti, kaip į tai pažiūrės profesorius. Atsiverčiu pabaigą, kur skirtinga nuomonė pareikšta, žiūriu, nepabraukta. Paties prof. Ciepliako pastatyta „penki“, labai gerai, viešame įvertinime – irgi l. gerai, tik padarė priekaištą, kad ne visur tiksliai cituojąs literatūrą, teologijos magistro laipsnį gavau su I rūšies diplomu.“

Dvidešimt penkeri kun. prof. J. Ciepliako profesoriavimo metai taip pat, pasak Pr. Būčio, priklauso akademijos žydėjimo laikotarpiui. Populiarios buvo ne tik teologinės minties brandumu pasižymėję prof. Ciepliako akademinės paskaitos, bet ir viešos, jaudinančios diskusijos su rusų 1896 m. katalikų tikėjimą priėmusiu rusų filosofu Vladimiru Solovjovu.

Kun. T. Matulionis: „Jis įrodė sveiką patriotizmą ir blaivų protą“

Šv. Kotrynos Aleksandrietės bazilikoje, gaudžiant vargonams ir giedant lietuvių kompozitoriaus Česlovo Sasnausko vadovaujamam chorui, 1908 m. metų gruodžio 7 dieną vyko Pijaus X vyskupu nominuoto Jano Ciepliako konsekracija. Tarp iškilmių dalyvių buvo ir profesorius kun. Jurgis Matulevičius-Matulaitis, apie kurį Kielcų seminarijoje buvęs jo mokinys ir Dvasinėje akademijoje studijavęs Marjanas Visnienskis rašė: „Gailėjomės, kai po dviejų metų jis perleido sociologijos katedrą kun. dr. Aleksandrui Vojcickiui ir perėmė dogmatikos katedrą iš prof. Jano Ciepliako, kuris buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Mogiliavo sufraganu.“

Iš vyskupo Ciepliako pastoracinių vizitų minėtinos Centrinės Rusijos, Sibiro ir Tolimųjų Rytų katalikų parapijos. 1909 m. jis pašventino Harbino (Kinija) lenkų katalikų bažnyčią. Neatsitiktinai jis tarp tikinčiųjų pelnė Sibiro apaštalo titulą. Šv. Kotrynos Aleksandrietės bazilikos klebonas, seminarijos inpektorius kan. Pr. Karevičius, paskirtas Mogiliavo vyskupijos kapitulos nariu, neretai turėjęs bendrų reikalų su vysk. Ciepliaku, savo atsiminimuose aprašo šio ganytojo tvirtą laikyseną, ginant latvių katalikų teises.

Šv. Kotrynos Aleksandrietės bazilika Sankt Peterburge, kur buvo konsekruojamas vysk. J. Ciepliakas, o taip ir Seinų bei Žemaičių vyskupijų dvasininkai. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

1914 m. gegužės 17 d. toje pačioje Peterburgo katalikų šventovėje – Šv. Kotrynos bazilikoje – vyskupu Pranciškų Karevičių konsekravo Mogiliavo arkivyskupas Vincentas Kliučinskis, asistuojant Seinų vyskupui Antanui Karosui ir Mogiliavo vyskupui pagalbininkui Janui Ciepliakui, kuris 1914 m., atsistatydinus V. Kliučinskui, tapo Mogiliavo vyskupijos valdytoju.

Apie vieną paskutiniųjų šių ganytojų susitikimų Pirmojo pasaulinio karo metais, kai 1916 m. buvo gautas Rusijos caro sutikimas vykti Lietuvon, vysk. K. Paltarokas rašė savo atsiminimuose: „Petrapilyje vyskupas Ciepliakas surengė vyskupui Karevičiui išleistuves; prasidėjo kalbos. Jose vietomis dvelkė ne tai užuojauta, ne tai ironija, kam reikėję kraustytis iš savo krašto… Jei būtų tekę man atsiliepti, būčiau palinkėjęs, kad neištiktų tokia katastrofa, kaip Lietuvą, kad jiems netektų kraustytis iš savo lizdų…“

Rusijos Vasario revoliucija davė impulsą ir sukėlė vilčių tautinėms mažumoms. Kai 1917 m. gegužės 27 d. Petrapilyje vyko visos Rusijos lietuvių seimas, tuo metu 1917 m. vyskupas J. Ciepliakas dalyvavo Lenkijos Karalystės likvidavimo komiteto darbe.

Nors 1918 m. sausio 23 d. Lenino dekretu Bendrija (Bažnyčia) buvo atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bendrijos, bet gegužės 30 d. Peterburge pirmą kartą surengta Dievo Kūno iškilminga procesija, vadovaujant arkivyskupui E. von Roppui, asistuojant vyskupui J. Ciepliakui, buvo lyginama su Viešpaties įžengimu į Jeruzalę.

Mogiliavo arkivykupui metropolitui Edvardui von Roppui išvykus į Lenkiją, 1919 m. balandžio 29 d. Benediktas XV vyskupą J. Ciepliaką paskyrė nominaliu Ohrido arkivyskupu.  Apaštališkasis vzitatorius Lenkijai ir kitiems Rytų Europos kraštams mons. Achile Ratti (Pijus XI), darė žygių nuvykti į Petrapilį ar Maskvą, tačiau buvo mandagiai perspėtas, kad tokia kelionė būtų pavojinga. Patekti į Rusiją Vizitatorių vedė karštas noras pačiam pamatyti porevoliucinę Katalikų Bažnyčios Rusijoje situaciją, o taip pat būtinai susitikti su arkivyskupu J. Ciepliaku ir jam įteikti Benedikto XV bulę, kuria jis pakeliamas arkivyskupu ir skiriamas Mogiliavo arkivyskupijos Apaštališkuoju administratorium. Kai jau nebuvo vilties pačiam ten nuvykti, tą bulę pasiuntė per vieną lenkų geležinkelietį. Kitą kartą tuo pačiu keliu jis nusiuntė arkiv. Cieplakui paguodžiantį laišką ir finansinės paramos.

1920 m. birželio 6 d. Už Nevos vartų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriuje vyko Dievo Kūno procesija, kuriai vadovavo arkiv. Ciepliakas, dalyvaujant ir viso Petrapilio katalikams. Šventei pasibaigus, parapijos klebonas kun. Teofilius Matulionis garbingus svečius pakvietė prie pietų stalo. Kaip paprastai pietų metu prasidėjo įvairūs pašnekesiai. Tarp tų pašnekesių pats ryškiausias buvo Vilniaus klausimas. Vienas iš dalyvaujančiųjų Vilniaus krašto dvarininkas Dovgiallo – Novickis pareiškęs nusistebėjimą, kad į Lietuvos Steigiamąjį seimą tarp 112 atstovų pateko tik trys lenkai, todėl prašė arkivyskupo paaiškinti „šį nepaprastą reiškinį“.

„Nors aš, dirbąs Peterburgo – Mogiliavo arkivyskupijoje, neblogai, regis, pažinojau arkiv. Ciepliaką ir kaipo profesorių, ir kaipo šios arkivyskupijos valdytoją, tačiau mano girdėtas atsakymas Novickiui dar labiau įrodė jo sveiką patriotizmą ir blaivų protą,– sakė 1933 m. į Lietuvą grįžęs vyskupas T. Matulionis, apie šį įvykį pasakodamas „Šaltinio“ redaktoriui Vladui Mažonui MIC. – Čia kartoju jį (arkivysk. Ciepliaką) žodis į žodį: „Turime prisipažinti, kad mes, lenkai, nuo pat pradžios savo valstybės atstatymo, pradedant nuo mūsų pirmojo užsienių reikalų ministerio Pateko, tarsi tyčiomis darėme visa, kad atstumtume nuo mūsų kaimyninių tautų palankumą. Pavyzdžiui, jūs klausiate, dėl ko lietuviai į savo „konstituantą“ (Steigiamąjį seimą) beveik nerinko lenkų? Tai padarė mūsų netoli reginti ydinga politika (nie daleko widząca wadliwa polityka). Kam gi reikėjo palikti pas save Vilnių, kai buvo jis atgautas iš bolševikų? Turėjome tada grąžinti lietuviams ne tik jų tą, be abejo, senovinę sostinę, bet užleisti jiems ir kitus ginčijamus punktus. Jie mums kaip didelei valstybei, nesudarytų skaudaus nuostolio, bet lietuviai laiko tai savo gyvybiniu reikalu….

„Tarptautiniame gyvenime negalima nesiskaityti kad ir su mažiausia tauta.“

Taigi, taigi, – sakė jis, – jeigu nesisavintumėm Vilniaus ir kitų lietuviškų žemių, šiandien turėtumėm kauniškiame seime ne tris, bet, gal būt, ir 33 deputatus. Jeigu tikrai broliška širdimi perleistume tas sritis lietuviams, tada jie pačia dalykų eiga turėtų skaitytis su jose esančiu lenkišku elementu. Jei dabar Lietuvos valdžioj dalyvauja gudų ir žydų mažumos, tai juo labiau dalyvautų joje ir lenkai. Tarptautiniame gyvenime negalima nesiskaityti kad ir su mažiausia tauta, – ir mažas šuniukas gali pakelti ant kojų visus didžiame kieme esančius gyventojus“ („ Šaltinis“, 1939 m.).

Reikalavimas neteisėtas! Inventoriaus neatiduoti!“

1922 m. vasario 23 d. bolševikų vyriausybė dekretu neva badaujančiųjų šalpai suvalstybino šventovių brangenybes – auksą, sidabrą ir pan. Prie šventovių turėjo būti 20 asmenų komitetai, kuriems pagal nustatytas sąlygas ir pasirašytą sutartį valdžia galėtų nuomon perduoti Bažnyčios pastatus ir jų inventorių. Vysk. T. Matulionis, pasakodamas atsiminimus, akcentavo, jog visi Petrapilio kunigai su arkivyskupu J. Ciepliaku priešakyje tvirtai laikėsi tokio nusistatymo: sutarčių dėl šventovių išnuomojimo visai nepasirašinėti, profaniškiems reikalams Dievo kultui skirtų liturginių indų neduoti ir toliau mokyti vaikus bei suaugusius religijos tiesų. Kai 1922 m. kovo 19 d. Jaroslavlio klebonas kun. Rutkauskas telegramavo, klausdamas, ar duoti valdžios atstovams inventoriaus sąrašą, atskriejo arkivyskupo Ciepliako atsakymas: „Reikalavimas neteisėtas! Inventoriaus neatiduoti!“

1923 m. naktį iš kovo 2 į 3 d. arkivyskui J. Ciepliakui ir visiems Petrapilio kunigams buvo įsakyta kovo 5 dieną dalyvauti Maskvoje vyksiančiame teisme. Kovo 10 d. nesuskaitomos tikinčiųjų minios  iš visų Petrogrado parapijų užliejo aikštę prie geležinkelio stoties (Nikolajevskij vokzal). Čekistų apsuptyje pasirodžius arkivyskupui, penkiolikai kunigų ir jaunam studentui minia ėmė šaukti, sveikinti suimtuosius, daug kas garsiai verkė... Buvo girdimi tik arkivyskupo žodžiai: „Neverkite ! Nesijaudinkite!“. Kai traukinys pajudėjo iš vietos, jis pro atvirą langą dar kartą laimino ant kelių parpuolusią minią.

Teismo procesas prasidėjo 1923 m. kovo 21, trečiadienį. Teisiamieji, kiek anksčiau susodinti į Butyrkų požemius, iš ten kiekvieną kartą sunkvežimiu buvo atvežami į teismo salę. Tik arkivysk. J. Ciepliaką vežiojo rogėmis. Kovo 22 d. 23 val. vakaro, pasakojo teismo dalyvis vysk. T. Matulionis, iš nuovargio vos ant kojų besilaikydamas, Ekscelencija patvirtino savo ganytojinį laišką, kuriuo draudimą vaikus katekizuoti skelbė esant neteisėtą. Kovo 23 d., jis ilgai dėstė, kas yra kanonų teisė ir kokie krikščionybės nuopelnai Europos kultūrai. Ganytojas patvirtino savo bendraraštį, kuris draudė kunigams atiduoti liturginę nuosavybę. Prokuroras mėgino arkivyskupui primesti jo ryšius su Lenkija ir jos politika, tačiau greit paaiškėjo, kad Varšuvoje esąs nuncijus arkiv. Lauri, su kuriuo vyskupas palaikęs ryšį, yra italas ir atstovauja ne Lenkijos valstybei, bet Šv. Tėvui.

Šeštadienį, kovo 24 d., arkivysk. J. Ciepliakas pranešė, kad prieš tris savaites buvo gautas Apaštalų Sosto sutikimas pasirašinėti nuomos sutartis pagal formulę, dėl kurios buvo susitarta tarp Rusijos ir Vatikano, o taip pat, kad badaujančiųjų šelpimui katalikai jau yra pristatę 40 maisto prikrautų vagonų. Tačiau prokuroro kalba buvo pilna neapykantos ir grasinimų: „Joks popas iš Vatikano jūsų neišgelbės!... Nėra kitos, o tik viena sovietinė teisė, ir todėl gausite mirties nuosprendį! – šaukė jis. – Aš spjaunu į jūsų ir į visas religijas!... 600 Putilovo fabriko darbininkų buvo sukurstyti pasirašyti peticiją... Visi būsite baudžiami pagal 63 ir 119 str. (priklausymas organizacijai kontrrevoliucijos tikslu, panaudojant religinius prietarus).“ 

 „Arkivyskupas J. Ciepliakas, pajutęs stovįs ant mirties slenksčio, kažkaip atjaunėjo, išsitiesė, jo akys sublizgo ir veidai paraudo.“

Verbų sekmadienį, kovo 25d., vykstant baigiamajam dramatiškam teismo posėdžiui, publika netilpo salėje. Vysk. T. Matulionis pasakojo, kad teisėjai ir visi buvusieji salėje ateistai gavo išklausyti gerų pamokslų, o apie vieną aukštą pareigūną sklido kalbos, kad tas teismas padaręs jį įsitikinusiu kataliku... „Arkivyskupas J. Ciepliakas, pajutęs stovįs ant mirties slenksčio, kažkaip atjaunėjo, išsitiesė, jo akys sublizgo ir veidai paraudo. Paskutiniame savo žodyje jis paneigė priklausymą slaptai organizacijai ir bet kokią priešrevoliucinę veiklą... „Visa mano viltis, – sakė jis, – žemiškasis teismas man bus teisingas, o dangiškasis Teisėjas bus gailestingas!“

Buvo paskelbtas teismo sprendimas: arkivvysk. J. Ciepliakui ir prel. K. Budkevičiui – mirties bausmė, kitiems po 10 metų, gi kun. T. Matulioniui, kun. A. Pronckiečiui ir dar 6 kunigams – po 3 metus „be griežtos izoliacijos“; J. Šernas lygtinai išteisintas. Balandžio 1 dieną, naktį prieš Velykas, prel. K. Budkevičius buvo sušaudytas Lubiankoje.

Europos spauda plačiai rašė apie arkiv. J. Ciepliako ir kunigų teismą Maskvoje. Vienas to teismo liudytojų McCullaghas tais pat metais jį aprašė anglų kalba išleistoje knygoje „Rusų bolševizmas persekioja krikščionybę“; 1924 m. pasirodė tos knygos lenkiškasis vertimas.

Ir Apaštalų Sostas atidžiai sekė kunigų teismą Maskvoje. Šv. Tėvas Pijus XI 1923 m. gegužės 23 d. kardinolų grupei kalbėjo: „… Kokią reikšmę ir vertę beteiktume visiems kitiems kaliniams, lyginant su arkiv. J. Ciepliaku ir jo bausmės draugais, o ypač su sušaudytuoju kun. Budkevičiumi, savo skausme Mes jaučiame neišreiškiamą pagarbą, kurios tie didvyriai verti, dėl mūsų šventos religijos ir Dievo; taip pat ir todėl, kad turime tikriausią viltį, jog kalėjimas ir bausmės, o labiausiai kraujas, tapo daugelio katalikų sėkla, kaip tai buvo ir pirmaisiais krikščionybės amžiais.“

Lenkijos ministras pirmininkas generolas Vladislovas Sikorskis dėl tokio Maskvos teismo sprendimo pareiškė protestą, savo tvirtą poziciją taip pat pareiškė Anglijos parlamentas. Amerikos Senatas priėmė specialią rezoliuciją. Pirmajame „New York times“ puslapyje patalpintas straipsnis skelbė, kad „bausmės vykdymas sukels pasaulio neramumų, sistemos žlugimą ir civilizuotos tautos neatsimins sovietų“.
Esant tarptautinės nuomonės spaudimui, bolševikai pakeitė arkiv. J. Ciepliakui teismo nuosprendį – paskyrė 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Ne mažesnių diplomatinių pastangų būta, siekiant arkivyskupą išvaduoti.

Su pirmtaku Vilniaus vyskupu J. Matulaičiu susitikus

1924-ųjų pavasaris. Balandžio 12-oji. Latvijos pasienis. Iš traukinio išlaipintas arkiv. Janas Ciepliakas, manydamas, jog būtent čia jį pasivys kulka, pakelta galva pirmyn žengė lėtai… Tačiau jį pasitiko latvių ir lenkų katalikai, Rygoje, kaip rašė to meto laikraščiai, „ švento vyskupo“ garbei buvo surengtas oficialus priėmimas.

Pirmtakas Vilniaus vyskupas (1918–1925), Apaštalinis administratorius arkivysk. J. Matulaitis. 1926 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Iš Rygos traukinys vingiavo Vilniaus link. Balandžio 15-oji. Bialystoko geležinkelio stotyje iškėlę „bromas“ – žalumynais apipintus vartus – laukė minios lenkų katalikų. Pirmą sveikinimo žodį tarė kun. dekanas Aleksandras Chodyko ir miesto meras Boleslovas Šymanskis. Neslėpdamas savo emocijų ir džiaugsmo arkiv. J. Cieplikas dėkojo Dievui, kad leido po visų kančių jam grįžti į laisvą Lenkiją. Gubernatoriaus prašomas sutiko, kad jį kelionėje į Varšuvą lydėtų Bialystoko laikraščio redaktorius Antonijus Lubkievičius. Šios kelionės metu arkivyskupo duotas interviu pasirodė daugelyje lenkų laikraščių. Pradėdamas pokalbį su Lubkievičiumi arkiv. Ciepliakas šypsodamasis sakė, kad „grįžta iš šalies, kurioje vienintelis laikraštis yra „ Izvestija “(Naujienos), kurioje nėra tiesos.“ Paklaustas apie jo pirmąjį įspūdį, pagaliau atsidūrus Lenkijoje, arkivyskupas atsakė. „Aš negaliu jums žodžiais apsakyti to jausmo, kai traukinio vagone pamačiau lenkiškai parašytą užrašą…“ 

Apsilankęs gimtojoje Dombrovoje Gornicoje, kur 1877 m. statomus Maldos namus finansiškai rėmė tėvas Jecintas Ciepliakas ir visa plati jo giminė, ir kur 1881 m. rugpjūčio 15 d. vyko primicijos, arkivysk. Janas Ciepliakas Dievo Motinos bažnyčioje aukojo padėkos šv. Mišias. Pagarbos ir atminimo ženklan padovanojo savo portretinę nuotrauką, parašydamas: „Širdingai laiminame kunigą rektorių ir jo kilnius parapijiečius – kunigas Janas Cieplakas, arkivyskupas.“

1925-ieji, rupjūtis. Roma. Tėvų rezurekcijonistų namuose (Via S. Sebastianello, 11) apsistojęs arkiv. J. Ciepliakas laukia Pijaus XI paskirtos audiencijos dienos. Rugpiūčio 5 d. į tą patį lenkų rezurekcijonistų vienuolyną atvykęs Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis susitinka nuo Peterburgo dvasinės akademijos laikų gerai pažįstamą dėstytoją, vėliau kolegą arkiv. Janą Ciepliaką. Sveikinasi, kalbasi, bet Vilniaus klausimo, atrodo, neliečia, nes apie vysk. Jurgio apsisprendimą „pasiliuosuoti“ kol kas niekas nežino. Dr. A. Kučas monografijoje rašė, kad rugpiūčio 13 dieną vysk. J.Matulaitį-Matulevičių privačioje audijencijoje priėmė popiežius Pijus XI ir jam buvo labai malonus. „ Iš kalbos su popiežium jis patyrė, kad gerai padarė, prašydamas atleisti iš Vilniaus, nes, keliant jį į arkivyskupus, lenkų valdžia būtų griežtai vetavusi. Ta proga popiežius patvirtino ir legalizavo visas jam dispensas, vyskupaujant Vilniuje neramiais laikais, ir marijonams leido kurtis Romoje, žadėdamas jiems visokeriopai pagelbėti .“

Arkivysk. J. Ciepliako nuotrauka, kurią jis padovanojo gimtojo Dombravos miesto Dievo Motinos bažnyčiai. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Tuo tarpu arkiv. J. Ciepliakas, kol kas į šalį atidėjės ateities planus ir laukdamas Dievo valios, lenkų katalikų kvietimu išvyko į Jungtines Amerikos valstijas.

1925 m. lapkričio 11 d. jį priėmė JAV prezidentas Calvinas Coolidge'as. 

Visapusiškai išsilavinęs, gerai mokantis kelias kalbas, puikiai susipažinęs su visuotine Lenkijos ir Bažnyčios istorija Jungtinėse Amerikos valstijose arkivysk. Janas Ciepliakas aplankė beveik septyniasdešimt bažnyčių ir parapijų, mokyklų ir Lenkijos organizacijų, įsikūrusių 25-iose Amerikos vyskupijose, pasakė daugiau kaip 800 pamokslų ir kalbų. Pavyzdžiui, Buffalo mieste per penkias dienas jis pasakė 33 kalbas.

Esant apaštalinėje kelionėje, iš Romos pasiekė žinia, jog 1925 m. gruodžio 14 d. J. Ciepliakas skiriamas Vilniaus metropolijos arkivyskupu, tačiau 1926 m. vasario 17 d. mirė prieš pradėdamas eiti pareigas.

1926 m. kovo 16 d., dalyvaujant Lenkijos respublikos prezidentui Stanislovui Vojcechovskiui, religinių konfesijų ir viešųjų apeigų ministrui Stanislovui Grabskiui, vidaus reikalų minstrui Vladimirui Rackevičiui, buvo palaidotas Vilniaus Šv. Stanislovo katedroje.