„Kokio pobūdžio bendruomenę turėtume pasiūlyti mūsų jaunimui?“ – klausia manęs vienas ugdytojas. „Mano bendruomenės seserys skundžiasi, kad rodau joms per mažai dėmesio. Galiausiai, man atrodo, kad apie „šeimą“ kalbama vien tada, kai tai naudinga“ – dalinosi viena vienuolijos generalinė vyresnioji.

Manau, kad labai teisinga kelti panašius klausimus, nes kyla pavojus greitais atsakymais supaprastinti temą, kuri išties yra labai patraukli ir sudėtinga. Prie klausimo apie tai, kokio „tipo“ bendruomenės norime, pridurčiau dar vieną: ką tokio reikšmingo galėtų pasakyti bendruomeninis gyvenimas trečiajam tūkstantmečiui? Ko iš pašvęstojo gyvenimo bendruomenės tikisi ieškantis jaunas žmogus?

Manau, kad mums visiems daro be galo stiprų įspūdį, kai atrandame gyvenimo erdvių, kurios yra vienu metu ir „suaugę“, ir mielos. Pamėginsiu paaiškinti.

Pirmiausiai noriu pasakyti, kad galima puikiausiai vartoti terminą „šeima“, svarbu tik tinkamai suprasti, ką turime omenyje. Sveika šeima yra tokia, kurioje vaikai auga, įgyja teisingą autonomiją tiek savo gimdytojų, tiek kitų šeimos narių – brolių, seserų ir t. t. atžvilgiu... Tad pradėkime nuo čia.

Bendruomenėje paprastai fiziškai nenutolstama, nes dažniausiai gyvenama kartu metų metus, jeigu ne visą gyvenimą (ir tai viena iš tų „anomalijų“, kurios suteikia unikalumo bendram gyvenimui vardan bendro idealo), tačiau būtina, kad šis artumas būtų suaugęs, o ne paaugliškas. Dar blogiau, jeigu jis yra infantilus. Bendruomenės nariai turi bendrą tikslą – yra kažkas, kas motyvuoja ir įprasmina gyvenimą su kitais. Tai nėra draugų sambūris, įmonė ar mokyklinė stovykla.

Tai yra bendra kelionė, be galo aukštos vertės, tačiau ji pati savaime nėra galutinis tikslas. Todėl yra teisi bendruomenės generalinė vyresnioji, teigianti, kad disfunkcinės yra tos tikrovės, kur sutinkami amžini besirūpinantys tėvai ir amžini vaikai, o ne asmenys, kurių pamatinė branda jau išplėtota ir kurie keliauja skirtingais etapais stengdamiesi kartu su kitais plėtoti tą pačią charizmą.

Sveikintini visi dalykai, kurie šią „sandorą“ stiprina ir jai padeda: nuo bendros maldos iki pasivaikščiojimo, sportavimo drauge, šventės akimirkų, iškylos, alaus, momentų, kai susitinkama dviese, tačiau labai aiškiai suvokiant, kad yra kažkas, kas viršija šį žmogišką aljansą, tad ir suteikia formą buvimui kartu.

Trūksta dar vienos svarbios detalės. Kardinolas Joao Braz De Aviz – viename iš savo puikių ir be galo žmogiškų pasisakymų – su nerimu atkreipė dėmesį į tai, kiek daug vienatvės aptiko ne vienoje bendruomenėje. Vienas vienuolis skundėsi, kad prieš kurį laiką jo šeimoje įvyko skaudi nelaimė, tačiau praėjus pirmajam momentui, daugiau niekas nebepasidomėjo, kaip klostosi reikalai, ir tai labai liūdnas dalykas.

Panašiai nutinka ir natūraliose šeimose, ir nereiktų perdaug piktintis. Šiandien visi esame visą laiką frenetiškai susitelkę į kažkur kitur, nei į čia ir dabar. Daugybė žmonių palieka, net ir geografine prasme, savo natūralius ryšius ir prisirišimą prie svarbių žmonių, ir jeigu neranda pagarbos, įsiklausymo, vertinimo, nuoširdaus abipusio domėjimosi savojo tikėjimo namuose, abejoju, ar sugebės „išgyventi“, nebent ras kitų galimybių patenkinti šiuos šventų švenčiausius poreikius.

Nuolatinis pyktis, piktnaudžiavimas alkoholiu, apaštalavimo perdozavimas, aplaidumas, nelankstumas, atsiribojimas yra ženklai kokio nors emocinės pusiausvyros trūkumo, kuris dažnas aplinkoje, kur stokojama santykių, kur daug individualizmo ir aplaidžiai žiūrima į asmeninį dėmesį.
Tad man labai tinka šeimos metafora, kalbant apie bendruomenės gyvenimą, su sąlyga, kad į ją žvelgiame, kaip į pavyzdį sveikų, o ne „lipnių“, santykių, padedančių žmonėms augti, prisiimti atsakomybę už savo pašaukimą ir savo charizmą, ir kartu kaip į pavyzdį meilios atmosferos, kur gera būti, nes tiesiog jautiesi „namuose“.

Autorė yra psichologė-psichoterapeutė, baigusi studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete, vėliau specializavosi klinikinės psichologijos ir psichoanalizės srityse. Dabartinė darbo sritis – kunigų ir pašvęstųjų asmenų ugdymas bei palydėjimas, poros santykių problemos. Dėsto pašaukimo procesų psichologiją Popiežiškajame Regina Apostolorum universitete, bendradarbiauja su Aukštuoju moters studijų institutu.

Pagal publikaciją „Cittanuova.org“ parengė S. Žiugždaitė