Kun. Artūras Kazlauskas

Gyvename čia ir dabar, norėdami iškart viską turėti ir nemokėdami laukti. O adventas yra laukimas, kurį išgyvendami ruošiamės Kristaus gimimui mūsų gyvenime. Ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų? Kodėl mums svarbi Dangaus karalystė, kurią mums atnešė Kristus? Apie tai kalbamės su kunigu Artūru Kazlausku. 

Gyvename Advento laiku. Kuo šis laikas svarbus krikščionims?

Atrodo, kad šiandieninis žmogus nemoka laukti ir siekia kuo greičiau viską turėti. Tačiau nemokėdamas laukti, negali patirti gyvenimo. Per tą skubėjimą pamiršome saldžią ruošimosi, laukimo, svajonės palaimą. Bažnyčia senų seniausiai suvokė, kad šventė neišgyvenama be pasirengimo jai. 

Mano draugų ir pažįstamų Adventas prieš ekonominę krizę būdavo toks: „Kaip per tą Adventą nuvargau, jau nusibodo šventės...“ Pasakodavosi apie firmose, darbovietėse, vaikų darželiuose kalėdinius balius, išvargindavusius žmones. Kažkodėl nelaiku švęsdamas nepatiri džiaugsmo... Prisimenu apie didžiulį įspūdį, patirtą skaitant M. Scott Peck knygą „Nepramintuoju taku“. Tiems, kas nepajėgia laiku atlikti savo darbų, ten siūlomas atidėto malonumo ugdymasis. Tas sugebėjimas laukti labai sveikas. Bažnyčia išgyvena Advento laukimą su žvilgsniu į Kalėdas. Šis lakotarpis yra skirtas įsižiūrėti, kokiais būdais Dievas ateina pas mus. 

Nepamirškime labai svarbios vietos Evangelijoje pagal Matą: „Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas ir - mane aprengėte, ligonis ir  - mane aplankėte, kalinys ir atėjote pas mane.“ Prisimenu niujorkietiškas labdaros akcijas gatvėse laukiant Kalėdų... Aišku, tai vienkartinės metinės akcijos, bet labai svarbu įsižiūrėti į vargstančiuosius. Svarstau, kodėl Viešpats net Paskutinės vakarienės metu mokiniams sakė: vargšų visuoment turėsite savo tarpe... Mums vargingieji ateina kaip našta. Kaip iššūkis. Vis galvojame apie čia savo darbo neatliekančią valstybę. O gal vargstantieji paties Dievo yra pasiunčiami, kad pasitikrintume savo krikščioniškumą? Nepadaryti gero, kurį padaryti galiu - pati sunkiausia nuodėmė!

Bažnyčios pradžioje Kalėdos buvo vadinamos Velykomis Viešpaties Gimimo dieną.  

Kitas adventinio  laukimo aspektas – Šventojo Rašto skaitymas. Krikščionis Šventąjį Raštą turėtų skaityti ir medituoti kiekvieną dieną. Mes užmiršome Žodį, kuris tampa kūnu. Galėtų  tapti. Tas, kuris neskaito Biblijos, viską mato tik per savąją prizmę, neleidžiančia Dievui apšviesti matymo lauko. Ar ne todėl mūsiškių daugybė mato tik juodai ar pilkai? 

Trečiasis aspektas – matyti kiekvieną žmogų kaip tą, kuris man padeda būti labiau žmogumi. Juk tai ir yra svarbiausia - būti žmogumi. Dievas tapo žmogumi, kad parodytų kaip žmogumi būti... Toje pasaulio sukūrimo istorijoje Dievas sako: Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam pagalbą... Tas šalia esantis žmogus man yra Dievo dovana. Mūsų senieji net kartodavo - svečias į namus - Dievas į namus. Artimas nėra vien tas, su kuriuo mus sieja kraujo ryšys. Artimas yra tas žmogus, kuris dabar yra šalia manęs. 

Adventas - nuo lotyniškojo atėjimas. Kristus ateina per žinias, įvykius, perskaitytus žodžius. Nepamirškime savęs paklausti: o ką Dievas mums tuo sako? Mes laukiame Kalėdų, nusaldinę jas Kūdikėlio gimimu. Miela galvoti apie tvartą, ėdžias, jautį, piemenis. Ir tiek. Todėl mūsų Kalėdos mums nepadaro įtakos. Krikščionių šventės yra laikas prisiminti, kad šitas Kūdikėlis užaugo, paliko mums žinią ir netgi numirė dėl  mūsų. Bažnyčios pradžioje Kalėdos buvo vadinamos Velykomis Viešpaties Gimimo dieną. Laukdami Kalėdų turime galvoti apie Kristaus gimimą mūsų gyvenime, mūsų darbuose, mūsų pilkumose ir juodumose, apie tai, kaip Jis ateina ir ar leidžiame Jam būti su mumis. 

Ką žmonijai atnešė Mesijas? Kodėl Jo buvo laukiama tūkstančius metų? 

Judėjų istorijoje matome tautą, kuri buvo įpratusi prie gelbėtojų:  Pradžios knygoje savo nuogumo besigėdijantiems, nes nusidėjusiems žmonėms pažadamas gelbėtojas; angelas išgelbsti aukojamą Abraomo sūnų Izaoką; Juozapas, parduotas brolių į vergiją Egipte, tampa jiems gelbėtoju; Mozė, išvedantis tautą iš Egipto vergovės; mirtis, kuri gelbsti vergų tautą, keliaujančią į Pažado žemę; Jėzaus mirtis, kuri gelbsti mus ir daugelį. 

Prisijaukinome nuodėmę, bet ne mirtį. O juk nuodėmė yra baisiausias dalykas, kuris gali ištikti žmogų. Mirtis yra gyvenimo dalis. Nė vienas, išėjęs į Pažado žemę iš Egipto, į ją neįėjo. Jie nebūtų galėję gyventi laisvi. Mes taip pat esame paveikti sovietinės sistemos - negalėjome sakyti, ką galvojome, turėjome veidmainiauti. Ta sistema suluošino mąstymą, suluošino mentalitetą, žmogus negalėjo būti savimi. Mes pripratę prie tos vergystės ir įsivaizduojame, kad kažkas kitas kaltas. O kalti esame mes patys – mūsų mąstymas, mūsų baimės, mūsų įpročiai. 

Zachary Olson/ unsplash.com nuotrauka

Mesijas (hebrajiškai), Kristus (graikiškai), Pateptasis (lietuviškai) asmeniškai privalėjo savyje talpinti tris tarnystes, iki jo padalijamas atskiriems žmonėms.  Tai - Karaliaus, Pranašo, Kunigo tarnystės. Krikščionys tokį Pateptąjį atpažino Jėzuje iš Nazareto.  Ir jo aukščiausio paniekinimo valandą. Kryžius yra Jo sostas, erškėčių vainikas – karūna. Kaip kunigas, jis aukoja ne kitų jam duotą, bet savo paties gyvenimo ir gyvybės auką. Tuomet buvo tikimasi gelbėtojo iš romėnų. O Jėzus  išgelbėjo žmogų iš jo nuodėmės, duodamas visai kitokio gyvenimo perspektyvą. 

Mes, krikščionys, esame patepti per krikštą, per sutvirtinimą, o vyskupas ir kunigai - per įšventinimą. Tuo mes panašūs į Kristų – pateptąjį. Taigi į šiandienos pasaulį Kristus atveda savo mokinius, kurie turi būti orūs ir viskuo besirūpinantys kaip karaliai, skelbiantys šviesią viltį sutemose kaip pranašai ir besirūpinantys užtarti pas Dievą kiekvieną gerą ir blogą situaciją. Tik tokie žmonės gali perkeisti pasaulį. Tam esame įgalioti (gavę galią!) per Krikštą. 

Ar krikščionis turėtų nuolat kelti klausimą: o ką Jėzus darytų mano vietoje? 

Šventasis popiežius Jonas Paulius II yra parašęs nepelnytai nepažįstamą encikliką Veritatis splendor („Šviesos švytėjimas“), apie tiesą šiandienos pasaulyje. Kai kurie komentatoriai šį laišką netgi vadino M. Koperniko atradimu. Čia tarp kitų dalykų yra pastebima, kad anksčiau žmogus buvo kviečiamas vadovautis sąžine. Tačiau šiandien, dėl įvairiausių objektyvių ir subjektyvių priežasčių sąžinė nebūtinai kalba tiesą. Atrodo, kad sąžinė prisitaiko ir pataikauja, padarydama mus neįgalius pamatyti tiesą. Juk visi matėte per televiziją kurį nors niekšą. Jis iš ekrano žiūri man tiesiai į akis ir sako, kad jo sąžinė rami. Tada mes sakome: sąžinės neturi... O jis sako tiesą. Jam jo sąžinė neprikiša. „Visi taip elgiasi, nepergyvenk...“ Klaiku, pavyzdžiui, kai net mūsų katalikai su visu nuoširdumu sako per rinkimus: balsuokim už tą, kuris jau prisivogė, tai daugiau nevogs. Mes - už vagį! Mūsų sąžinę nuramina, kad visi mes elgiamės kaip mums geriau. 

Žmonija gavo dovaną - tiesą apie žmogų, tiesą apie Dievą. Jėzus sakė: Reikia išmokti mąstyti kaip Jėzus mąstytų, kalbėti kaip Jėzus kalbėtų, elgtis kaip Jėzus elgtųsi. 

Seniai skaičiau ir į lietuvių kalbą išverstą ir savilaidos išleistą Jacques Leclerc knygą Kunigas prieš Devą ir prieš žmones". Dabar jau nesistebiu autoriaus teiginiu, kad  kunigas dažnai pasijunta turįs dvi sąžines: vieną žmogišką, antrą - kunigišką. Šios dvi sąžinės nesutampa... kunigas sau leidžia daugiau, nei leistų sau eilinis tikintysis...  Kartus ir kunigiškasis humoras: tikinčiųjų nuodėmės - tai mūsų dorybės. Kažkokia šizofreniška situacija... Būtina ir kunigams ugdytis savo sąžines, jas bandyti suvienyti. Bet, aišku, susiduriame su kažkokia, pavadinčiau ją niekšybės paslaptimi". Atrodo, kad Dievas taip tvarko, kad kunigas nesijaustų viršesnis, šventesnis, geresnis už kitus. Tai mus veda į nuolankumą ir buvimo mažesniais už tuos, kurie ateina pas mus. Atrodo, kad tai yra dieviškosios pedagogikos dalis. 

Bet, grįžkime prie Jono Pauliaus II, kuris sako, kad dvidešimt pirmajame amžiuje dažnai jau nebus įmanoma remtis sąžine... Tad kur išeitis? Kas bus tas atskaitos taškas, tas metras, pagal kurį galėčiau matuoti elgseną? Šventasis popiežius sako, kad tai - tiesa. Ir ne kokia nors idėja ar ideologija, bet Tiesa - Asmuo. Konkretus Asmuo, kuris sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Tiesa yra pats Jėzus. Tiesa padarys jus laisvus“,- byloja ir pal. Teofiliaus Matulionio metų šūkis.  Jis sako, kad ta tiesa nėra ideologija. Žmonija gavo dovaną - tiesą apie žmogų, tiesą apie Dievą. Jėzus sakė: Reikia išmokti mąstyti kaip Jėzus mąstytų, kalbėti kaip Jėzus kalbėtų, elgtis kaip Jėzus elgtųsi. 

Taigi, norint būti SU Jėzumi (ne DĖL Jėzaus), reikia maldos. O jos nemokame iš prigimties. Reikia mokytis, reikia laiko, reikia sąnaudų.  Kažkuris iš ilgaliežuvių mums padovanojo juokelį: kai aš kalbu Dievui, tai - malda, o kai Dievas kalba man - šizofrenija". O iš tikrųjų, kai mes kalbame Dievui, dažnai įkliūvame į psichologinį savęs raminimą. Tai - psichologinis, ne maldos manevras. Žiūrime ne į Dievą, o į save. Įsiklausyti, įsižiūrėti, įsimąstyti, įsikontempliuoti" į Kristų - štai svarbiausias šio amžiaus žmonių uždavinys. Negaliu neprisiminti čia vieno didžiųjų mūsų laikmečio pranašų, Karlo Rahnerio, kuris sakė, kad dvidešimt pirmojo amžiaus krikščionys bus arba mistikai, arba jų visai nebus. Mistikas - čia - turintis konkrečią asmeninę santykių su gyvuoju Dievu patirtį. Atrodo, kad ši pranašystė tampa kūnu. 

Jėzus sakė: „Jei neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus karalystę“. Kodėl mes turėtume jos trokšti kaip vaikai? 

Dievo karalystė yra pats Dievas. Popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje apie meilę kalbama ir apie paskutiniuosius laikus. Dievo karalystė yra gyvenimas su Dievu. O pragaras yra kančia gyventi su mylinčiu Dievu, kai jo nenori, nekenti. 

Jei gyvenu su Dievu, jau esu Dievo karalystėje. Tik vėl atkreipkime dėmesį į tikslus. Kam gyvename - DĖL Dievo ar SU Dievu. Atrodo, kad dėl Dievo galima net žudyti. O kai su juo gyveni, jis yra meilė, kuri keičia viską... Čia vėl prisiminkime evangelisto Mato žodžius: „buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote...“ Dievo karalystė yra tokia. 

Jėzus sako: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“. Kodėl Jėzus pavyzdžiu mums stato vaikus? Dažnai sakoma, kad dėl vaikiško nekaltumo. Bet argi vaikai yra nekalti? Kai kas vaikus net angelėliais vadina. Betgi jie turi kūną, kurio angelai, kaip mes suprantame, neturi. Vaikų prigimtis pažeista prigimtinės nuodėmės. Nuo pat pirmųjų dienų vaikai linkę meluoti, kaltinti kitus, slepiasi. Atrodo, kad mes gimstame be nekaltumo. Jį atgauname per malonę.  Nekaltumą mums padovanojo Kristus savo mirtimi. Net skelbdami apie Nekaltąjį Mergelės prasidėjimą, sakome, kad ji nuo prigimtinės nuodėmės buvo apsaugota dėl būsimos Jėzaus mirties. Marija - išskirtinis asmuo pasaulio istorijoje. 

Tad kuo gi turime būti panašūs į vaikus? Visišku neįgalumu, priklausomumu nuo kito. Beatodairišku pasitikėjimu ir... terorizmu. Juk dėl to priklausomumo ir pasitikėjimo kūdikis nuo pat gimimo terorizuoja tėvus. Net giliausio įmigio naktį staiga suriks: ateik tuoj pat! Man reikia tavęs! Taip mes turime norėti Dievo karalystės: man jos reikia ir tu man ją duok. Suaugusieji jau pasitiki labiau savimi ir savo jėgomis, o siūlantiems pagalbą atsakys - nesikišk, aš pats. Žmonėms ir Dievui pasakys. Jei Dievo karalystės tau nereikia kaip vaikui mamos, jei jos neišsireikalausi kaip vaikas mamos artumo, jos neturėsi... 

Viena šimtametė  italė sesuo vienuolė vis sakydavo: „Aš jau nebemoku melstis. Dabar tik nuolat kartoju: Jėzau, man reikia Tavęs!“ Atrodo, kad tai - svarbiausia laikysena mums visiems.