Kai žmogus vadovaujasi vien savo prigimtinio proto šviesa, jis mąsto ir elgiasi taip, kaip užsigeidžia. Bet vienašališki žmogaus troškimai nėra adekvatūs objektyviai tikrovei, jie veda į niekur, nes, kai ateina mirtis, nebeturi išliekančios atramos. Žmogus kūrė, buvo aktyvus visuomenės narys, pagelbėjo artimui, bet, kai suvokė, kad tai ir visi kiti dalykai turi pabaigą, pradėjo jausti egzistencinę tuštumą, nes jo pagrįstai motyvuoti norai būti naudingu kitiems prarado galimybę būti įvertintam ir giriamam. Jo asmeninio gyvenimo šviesa pasirodė pernelyg blanki, kad galėtų apšviesti tą ribą, kurią peržengus iš anapusybės nebegrįžtama atgal... Kas iš to, jei po mirties mūsų gerus darbus prisimintų žmonių kartos, bet kiekvienas asmeniškai turėtume atsidurti amžinoje ir klaikioje nežinomybės tamsoje?

Iš prigimties mums suteiktas troškimas nematyti savo gyvenimo vakaro nėra iliuzija. Dievas įdiegė šį norą, kad jis būtų pilnai patenkintas. Reikia įvykdyti tik vieną Jo numatytą sąlygą: trokšti ir ieškoti ne gyvenimo dalies, bet jo visumos. Jėzus dėl to pas mus ir atėjo, kad Jis, būdamas Šviesa, apšviestų kiekvieną žmogų (plg. Jn 1, 9), ir tada suvoktume, jog fragmentuotas gyvenimas yra nevertas gyvenimo apstumo (plg. Jn 10, 10), nes tai – Jis pats, kuris sakė: „Kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“ (Jn 8, 51).

Jei gyvendami apsiribojame tuo, ką matome ir girdime, laikomės įsikibę gyvenimo dalies, kuri nėra mūsų tikslas, o tik viena iš egzistencinės kelionės stotelių, kuriose girdime kvietimą: „Žmogau, nenurimk, ieškok, judėk toliau, nes, kai pernelyg sutelksi dėmesį tik į vieną dalyką, jis savaip išsiplės, užvaldys, taps stabu, užgožiančiu visą tavo gyvenimą ir stabdančiu gyvybiškai svarbią kelionę link Dievo bei savasties šaknų...“ Taigi savo gyvenimą paskirti vien tam, kas nėra Kristus, - tapatintis su savo netikra tapatybe ir nepriimti Jo įvykdyto pasiaukojimo ant Kryžiaus, kuris yra skirtas didžiausiai mūsų laimei.

Ruošdamiesi Kristaus gimimo šventei, klausiame savęs: „Esame šviesa Viešpatyje ir elgiamės kaip šviesos vaikai, spinduliuodami gerumą ir tiesą? Gerai naudojame laiką, nes dienos yra piktos?“ (plg. Ef 5, 8 – 9. 16) Dievas ne tik viską mato, bet niekam nėra davęs leidimo nusidėti (plg. Sir 15, 19 – 20). Jis įkvėpė lotynų poetą Juvenalį išmintingai tarti: „Laikyk didžiausiu nusikaltimu, kai kas nors savo gyvybei teikia pirmenybę prieš garbę ir iš meilės kūno gyvybei praranda gyvenimo pagrindą“. Gyvenimo prioritetai nesikeičia, keičiamės mes ir mūsų požiūriai. Kai tyloje maldingai prisimename Kristų, atsiduriame Jo šviesoje, kurioje abejonių rūkai mąžta, nes nutildome savo asmeninius klausimus ir, susikaupę skaitydami Bibliją ar kitą panašią knygą, nutraukiame skaitymą, kai jaučiame, kad viena ar kita mintis beldžiasi į mūsų širdį, įtaigiai bylodama, kad dabar reikia paklusti ir pasiryžti vykdyti tai, ką perskaitėme bei apmąstėme...

Kai žiūrime į daiktus, apšviestus ryškios šviestuvo šviesos, matome skirtingas formas, mums kartais aiškiai primenančias jų paskirtį. Kai Dievas žvelgia į mus, visada mus mato atpirktus Jo Sūnaus Krauju ir išaukštintus amžinybėje (plg. Ef 2, 6). Bet ar iš tiesų ateinančiais amžiais paveldėsime beribį Jo malonės lobį (plg. Ef 2, 7), viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų... Tai - priminimas, kad mes stengtumės dažniau į save bei artimą žiūrėti Jo akimis, nes tada ne tik dažniau prisiminsime savo galutinį tikslą, bet net širdyje galėsime džiaugtis neabejotinu būsimojo eschatologinio pažado išsipildymu.

Pasak vieno rašytojo, „dvasiniame gyvenime Jėzus Kristus reikalauja, kad rizikuotum viskuo, į ką esi įsikibęs ar kuo tiki, vadovaudamasis sveiku protu, ir tikėjimu šoktum ten, kur Jis sako. Kai tik paklusi, tuojau pamatysi, kad tai, ką Jis sako, visiškai neprieštarauja sveikam protui“. Taigi Jėzus trokšta, kad visada vaikščiotume Jo šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje (1 Jn 1, 7). Gyvenimas antgamtinėje šviesoje yra kardinaliai priešiškas tam perdėm sekuliariam gyvenimo būdui, kuris yra „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16).

Kiek pajėgdami, Dievui laiminant, stengsimės vaikščioti Jėzaus tiesos šviesoje ir tada Jo Kraujas apvalys mus nuo visų nuodėmių (1 Jn 1, 7), kad ne tik Kalėdas švęstume su tyra sąžine, bet ir susitikę su Juo amžinybėje būtume verti įžengti dangiškąją Velykų menę.