Gruodžio 17 d. Bažnyčia mini šv. Olimpiją (361–408).

Olimpija gimė Konstantinopolyje didikų šeimoje III a. viduryje. Ji liko našlaitė ir buvo atiduota auklėti puikiai krikščionei moteriai. Olimpija, kuri buvo graži ir turtinga paveldėtoja, ištekėjo už miesto prefekto Nebridijaus. Tačiau santuoka truko neilgai, jos vyras anksti mirė. Po vyro mirties ji atsisakė pasiūlymų dar kartą ištekėti, sakydama: „Jei Dievas norėjo kad būčiau žmona, jis nebūtų pasiėmęs Nebridijaus“.

Gavusi Konstantinopolio vyskupo šv. Nektarijaus pritarimą, Olimpija tapo diakone. Kai į vyskupiją atvyko šv. Jonas Auksaburnis, Olimpija globojo jį ir jo mokinius. Kartu su kitomis dievobaimingomis moterimis ji gyveno pasišventusi gailestingumo darbams, daug meldėsi, ir taip dosniai šelpė vargšus, kad šv. Jonas Auksaburnis ją net drausmino: „Tu neturi skatinti tinginystės tų, kurie yra šalia tavęs, kai nėra būtinybės. Tai lyg mestum savo pinigus į jūrą“. Šv. Jonas Auksaburnis, tapęs vyskupu, padėjo Olimpijai ir jos bendruomenei jų gailestingumo darbuose. Moterys pastatė namus našlaičiams ir atidarė koplyčią.

Kai šv. Jonas Auksaburnis buvo ištremtas, Olimpija labai liūdėjo. Netrukus pati patyrė persekiojimus. Apsišaukėlis vyskupas Atikas jos bendruomenę išvaikė, o pačią Olimpiją, kurios sveikata buvo silpna, 404 m. ištrėmė ir pasmerkė ilgiems persekiojimams, kuriuose jos kančią lengvino susirašinėjimai su šv. Jonu. Šv. Jonas Auksaburnis rašė jai: „Negaliu nustoti vadinti tave šventąja. Kantrybė ir orumas, su kuriais tu pakeli savo sielvartus, tavo dosnumas ir išmintis užtarnavo tau didžią šlovę“. 

Olimpija mirė tremtyje Nikomedijoje 408 m. liepos 25 d. Apie ją rašoma, kad ji „nuostabi moteris, kuri lyg brangus indas, pilnas Šventosios Dvasios“.