unsplash.com nuotrauka

Nė vienas katalikas neturėtų abejoti Bažnyčios mokymu dėl abortų ar eutanazijos ir juo grįsti savo politinius įsitikinimus. Yra ir daugiau moralinių klausimų, glaudžiai susijusių su politika, pavyzdžiui, karas ar mirties bausmė. Jų atžvilgiu katalikai turėtų savo įsitikinimus išvesti iš Biblijos ir Bažnyčios mokymo, nors sprendimus dėl jų ir priima sekuliarios valdžios atstovai. Lygiai tas pats galioja ir imigracijos klausimui. Reikia pripažinti, kad tai kebli tema, tačiau turinti stiprų moralinį krūvį, nes Dievas Šventajame Rašte perspėja, kad atsakysime už tai, kaip elgėmės su svetimšaliais, keliautojais, pabėgėliais.

Tačiau politinėse diskusijose dažnai užimamos kraštutinės pozicijos. Iš vienos pusės tegiama, kad turime griežtai riboti imigraciją, o gal net apskritai uždaryti sienas. Iš kitos pusės – beatodairiškas reikalavimas priimti daugybę žmonių iš visur, ignoruojant plačiai paplitusį įstatymų pažeidinėjimą. Šis trumpas straipsnis negali atsakyti į visus imigracijos aspektus, visgi jame siūlomi keli principai iš Biblijos ir Katalikų Bažnyčios katekizmo, kuriais turėtume grįsti savo mąstymą ir pažiūras labiau nei nuomonėmis ar politiniais polinkiais. Pradėkime nuo Biblijos ištraukų.

Viešpats apie svetingumą

Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. (Kun 19, 33–34)

Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių ir nerinksi savo derliaus lauke likusių varpų. Paliksi jas vargšui ir ateiviui: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. (Kun 23, 22)

Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų. (Iš 21, 49)

Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje. (Iš 22, 20)

Prakeiktas, kas pažeidžia ateivio, našlaičio ir našlės teises!' O visi žmonės atsakys: 'Amen!' (Įst 27, 19)

Taip padalysite šį kraštą sau patiems tarp Izraelio giminių. Kaip paveldą paskirstysite jį burtų keliu sau patiems ir ateiviams, gyvenantiems tarp jūsų, kurie pagimdė pas jus vaikų. Su jais elgsitės kaip su gimusiais Izraelyje, – su jumis bus jiems burtų keliu paskirtas paveldas tarp Izraelio giminių. Kurioje tik giminėje ateiviai gyventų, toje giminėje duosite jiems jų paveldą, – tai VIEŠPATIES žodis. (Ez 47, 21-23)

Taip kalbėjo VIEŠPATS: darykite, kas teisinga ir teisu! Gelbėkite iš skriaudiko nagų nuskriaustąjį! Nesielkite neteisingai ir neskriauskite svetimšalio, našlaičio ir našlės, neišliekite nekalto kraujo šioje vietoje. (Jer 22, 3)

Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13).

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte (Mt 25, 35).

Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus (Žyd 13, 2).

Ir apie svetimšalių pareigas

Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė (Jer 29, 7).

Neperkelk ežią ženklinančio senojo akmens, kurį padėjo tavo protėviai (Pat 22, 28).

Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės (Rom 13, 1-5).

Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą (1 Pt 2, 11).

Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų. Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones. Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai (1 Pt, 2, 13–16).

Primink jiems, kad lenktųsi ir būtų klusnūs viršininkams ir vyresnybei, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui, nieko neapkalbinėtų, nesikivirčytų, būtų romūs, visiems žmonėms rodytų meilumą (Tit 3, 1–2).

Pareigų pusiausvyra

Taigi Šventasis Raštas byloja apie dosnų ir teisingą pabėgėlių, keliautojų ir svetimšalių priėmimą, tuo pačiu jiems primenant melstis ir nešti naudą priėmusiai tautai. Deja, šiandieniame viešajame diskurse šios dvi pozicijos neretai atskiriamos. Tačiau jos abi puoselėjamos Katekizme, pabrėžiant tiek tautų, tiek imigrantų pareigas:

Turtingesnių tautų pareiga yra priimti, kiek įmanoma, svetimšalius, ieškančius saugumo ir pragyvenimo šaltinių, kurių jie negali rasti savo gimtajame krašte. Civilinei valdžiai privalu rūpintis, kad būtų gerbiama prigimtinė teisė, pagal kurią svečio globa pavedama jį priėmusiems.

Politinė valdžia, atsižvelgdama į bendrąją gerovę, už kurią ji yra atsakinga, imigracijos teisei gali nustatyti įvairias juridines sąlygas ir reikalauti, kad migrantai laikytųsi svečios šalies įpareigojimų. Imigranto pareiga yra dėkinga širdimi tausoti jį priėmusios šalies medžiagines ir dvasines vertybes, paklusti jos įstatymams ir prisidėti prie jos išlaidų. (2241)

Taigi esame kviečiami priimti imigrantus, ypač tuos, kurie pabėgo nuo politinės ar ekonominės priespaudos. Tačiau įstatymų, kuriais saugoma tvarka ir bendrasis gėris, turi būti paisoma. Katekizmas pabrėžia šių principų subalansuotumą.

Mes, katalikai, galvodami apie imigraciją, turėtume sau kelti tokius klausimus: ar mano požiūris remiasi tikėjimu ar paprasčiausiomis politinėmis preferencijomis? Ar sutinku, kad kaip klestinti tauta turėtume būti dosnūs priimdami pabėgėlius ir imigrantus? Ar suprantu, kad imigracijos procesus reglamentuojantys įstatymai yra legitimūs, tačiau turėtų tarnauti bendrajam gėriui ir pagelbėti priimant svetimšalius žmonišku ir tvarkingu būdu? Daugybė žmonių šiandien akcentuoja vieną principą kito sąskaita – šitaip prarandama pusiauvyra, kurios moko Katalikų Bažnyčia.

Parengta pagal monsinjoro Charles Pope publikaciją naujienų portale „National Catholic Register“