Dakota Corbin / Unsplash

Lietuvos vyskupai šiuos metus paskelbė Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metais. Ta proga publikuojame straipsnių seriją apie Mergelės Marijos stebuklus Lietuvos žmonių gyvenime. Jie norėjo likti anonimais, tačiau papasakojo tikras savo gyvenimo istorijas. Tebus šie rašiniai įkvėpimas mąstyti, kokių stebuklų Viešpats kiekvienam mums dovanojo per Mariją.

Lygiai prieš ketverius metus Mergelė Marija pradėjo mane nešioti savo įsčiose. Prašiau to, nes labai trūko motinos meilės. Mano mama mielai mane maitindavo, rengdavo, rūpinosi, kad turėtume stogą virš galvos ir pabardavo, kai elgdavausi blogai.

Visgi mano širdis troško jos artumo, supratimo, galimybės atvirai pasikalbėti. Mama retai kada mane glausdavo prie savęs, užjausdavo sunkumuose, sakydavo padrąsinančius žodžius, bandydavo suprasti, ką jaučiu. Ir tai nestebina – ji niekada pati to nepatyrė savo šeimoje.

Tądien darbo reikalais nuėjau pas vieną kunigą, Mergelės Marijos bičiulį. Kol jis man dėstė „reikalus“, mano širdis grudo. Jaučiau, kad noriu išlieti jam savo skausmą. Pasiprašiau išpažinties. Pasipasakojau apie motinos meilės ilgesį. Jis pasiūlė paprašyti, kad Mergelė Marija mane išnešiotų savo įsčiose ir taptų mano mama.

Jau buvau girdėjusi apie šį pamaldumą ir nedrąsiai bandžiusi pasiprašyti į Marijos įsčias. Visgi jutau, kad tai nebuvo nuoširdu ir gilu. Paprašiau kunigo, kad jis tą pat akimirką padėtų man tai padaryti. Kartu pasimeldėme. Daug verkiau.

Vos išėjus apėmė abejonė – ar šį kartą jau tikrai „pavyko“? Tada stovėjimo aikštelėje prie bažnyčios pamačiau keistos išvaizdos automobilį. Dvivietė maža mašinėlė, panaši į „Smartą“, nudažyta oranžine ir juoda spalva, o numeriai bylojo: JAU. Nuščiuvau. Buvo aišku, kad čia dangus siunčia man žinutes. Nors viduje virpėjau iš išgąsčio, išsišiepiau nuo ausies iki ausies.

Po truputį ėmė keistis mano ir mamos santykis. Tuo metu gyvenome kartu. Pradėjome mažiau bartis, aš išdrįsau būti su ja atviresnė, švelnesnė. Man regis, ir ji labiau suprato, ko trokštu. Ėmiau dažniau girdėti padrąsinančius ir užuojautos žodžius. Mama dažniau paklausdavo, kaip sekasi, ir išklausydavo. Ir aš buvau jai pakantesnė, mažiau reikalavau, ėmiau ir pati labiau ją atjausti.

Žinoma, nė viena iš mūsų nebuvo perkeista akimirksniu ir iki galo. Iki šiol lieka „teritorijų“, kuriose abi jaučiamės nejaukiai. Kita vertus, gal joms gyti dar ne laikas, o gal su kai kuriais skirtumais ir ilgesiais tiesiog reikia susigyventi ir prašyti, kad Dievas juos atlieptų, pripildytų.

Įdomiausia, kad Marija savo įsčiose mane nešiojo panašiai tiek, kiek įprastai nešiojami kūdikiai. Po aštuonių mėnesių ir kelių dienų dalyvavau rekolekcijose. Viename mąstyme, kuris buvo skirtas Dievo meilei patirti, pamačiau moterį, kuri ką tik pagimdė mergaitę. Supratau, kad naujagimis – tai aš.

Klausiausi, kokiais žodžiais mama kreipiasi į kūdikį. Ji buvo labai švelni, vadino naujagimę dukrele, mažyte, brangiąja. Taip pat moteris kreipėsi į mergaitę tokiu mažybiniu vardu, kuriuo kadaise, vaikystėje mane vadindavo mama. Supratau, kad tai – mano gimimo scena. Supratau, kad Marija, o ir mano mama, labai mane myli. Net jei nemoka to pasakyti ir išreikšti.

Dėkojau Dievui už parodytą meilę ir Marijai už tai, kad mane išnešiojo, kad tapo mano motina. Nuo tos akimirkos turiu dvi mamas – vieną žemėje, o kitą – dvasioje. Nuo tada ėmiau labiau pažinti Mariją, daugiau domėtis ja. Marija savo ruožtu ėmė lieti man Dievo malones.

Kai buvau jos pagimdyta, supratau, kad dabar jau galiu ir pati būti mama. Nes iki tol elgiausi kaip neužaugęs vaikas ir savo atžaloms nebūčiau galėjusi duoti to, ko jiems reikia, ko pati taip troškau būdama maža.