Kai slegia problemos, sunkumai, neaiškumai mokykimės iš šv. Juozapo, kuris klauso Dievo balso ir tyliai eina pirmyn, sakė popiežius Pranciškus pirmadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Evangeliją, pasakojančią, kaip Juozapas priėmė žinią, kad Marija pagimdys Dievo Sūnų.

„Juozapas kovojo vidinę kovą. Kovodamas su savimi jis išgirdo Dievo balsą: „Kelkis.“ Kiek kartų, kai suteikiama kam nors misija, Biblijoje girdime žodį „kelkis“. Ir štai Juozapas išgirdo: kelkis, parsivesk Mariją į namus. Prisiimk atsakomybę. Pirmyn, paimk situaciją į savo rankas. Juozapas nenuėjo pasiguosti pas dargaus. Nenuėjo pas psichologą, kad jam paaiškintų, ką reiškia jo sapnas. Jis drąsiai paėmė situaciją į savo rankas. Apie kokią situaciją čia kalbama? Ką Juozapas turėjo paimti į savo rankas? Ko Juozapas turėjo imtis? Dviejų dalykų. Turėjo imtis tėvystės ir priimti slėpinį.“

„Jis prisiima tėvystę, nors ne jis yra kūdikio tėvas. Jo tėvas yra Tėvas. Imtis tėvystės reiškė ne tik rūpintis Marija, bet taip pat auginti vaiką, išmokyti jį amato, palydėti jį iki pat brandos. Prisiimk tėvystę, kuri yra ne tavo, bet Dievo tėvystė. Ir Juozapas sutiko, netaręs nė žodžio. Evangelijoje negirdime nė vieno Juozapo ištarto žodžio. Jis buvo tylinti žmogus, klusniai tylintis.“

„Juozapas priima slėpinį ir su juo gyvena tyliai dirbdamas iki pat tos akimirkos, kai Dievas jį pasišaukia pas save. Šis žmogus, kuris ėmėsi tėvystės ir priėmė slėpinį, buvo tarsi Dievo Tėvo šešėlis. Jėzus iš šio žmogaus gyvenimo ir liudijimo išmoko žodį „tėve“, kuriuo jis kreipėsi į Dievą Tėvą. Juozapas vykdo tėvystę ir saugo slėpinį, tačiau nieko nepasilaiko sau pačiam.“