EPA nuotrauka

Gruodžio 6 dienos JAV prezidento Donaldo Trumpo pranešimas apie sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine ir, kaip šio sprendimo pasekmę, perkelti ten JAV ambasadą, nebuvo staigmena – apie tai Trumpas buvo žadėjęs dar savo rinkimų kampanijoje, išpildant 1995 metų Kongreso sprendimą. Gruodžio 6 dienos pranešime Trumpas pridūrė, kad Jeruzalės padalijimas, sienos, valdymo kompetencija buvo ir bus palestiniečių ir žydų derybų objektas. Dar vėliau pridurta, kad ambasados iškėlimas gali užtrukti metus, trejus, gal ir daugiau, kitaip tariant, faktinė situacija dar ilgai gali išlikti, kokia buvus.

Tačiau šie patikslinimai nesutrukdė atversti naujo konfrontacijos puslapio. Dar 1949– 1950 metais ką tik įkurta Izraelio valstybė paskelbė Jeruzalę savo sostine, nors kontroliavo tik jos vakarinę dalį. Po 1967 metų karo įgijo visą rytų Jeruzalės ir jos apylinkių kontrolę, 1980 metų įstatymu paskelbė ją „vieninga ir nedaloma“. Šie veiksmai ir pareiškimai prieštaravo Jungtinių Tautų susitarimui dėl atskiro Jeruzalės miesto statuso sukūrus dvi valstybes, žydų ir arabų, nors svarbu nepamiršti, kad pastarieji tokiam statusui prieštaravo. Todėl iki šiol valstybės savo ambasadas buvo atidariusios tik Tel Avive. O tai, Izraelio akimis, buvo neigimas fakto, kad Jeruzalė yra „amžina“ žydų tautos sostinė.

Atskiro Jeruzalės statuso poreikis kilo dėl šio miesto ypatingumo trims didžiosioms monoteistinėms religijoms. Čia – būtent rytinėje dalyje – stovėjo žydų Didžioji Šventykla ir iki šiol stovi jos vakarinė siena, vadinamoji Raudų siena, iki šiol švenčiausia vieta žydams. Čia stovi viena iš pirmųjų krikščioniškų bažnyčių, kurios pats vardas leidžia suprasti svarbą krikščionybei – Kristaus Kapo bazilika. Čia stovi, užimdama dalį teritorijos, kur kadaise buvo Didžioji Šventykla, trečioji pagal svarbą islamui mečetė, po Mekos ir Medinos, apie šią vietą kalba Koranas ir Mahometas.

JAV prezidento pareiškimas, tarsi patvirtinęs Izraelio pretenziją į rytų Jeruzalę, išjudino ir taip labai menką pusiausvyrą, pirmiausia tapdamas pretekstu riaušėms Izraelyje, per kurias žuvo keletas žmonių ir daug buvo sužeistų. Gruodžio 13 dieną Stambule buvo sušauktas ypatingasis Islamiškojo bendradarbiavimo organizacijos, kuriai priklauso 56 valstybės, susirinkimas, kurio deklaracijoje rašoma: „Patvirtindami, jog pripažįstame Palestinos valstybę su rytų Jeruzale kaip jos sostine, mes kviečiame visą pasaulį pripažinti rytų Jeruzalę okupuota Palestinos valstybės sostine.“ Turkijos prezidentas jau pagrasino, kad, kaip atsaką į vienpusį, neteisėtą ir neteisingą JAV sprendimą, Turkija atidarys savo ambasadą prie Palestinos valstybės rytų Jeruzalėje, nors neaišku, kaip tai galėtų padaryti praktiškai.

Gruodžio 18-ąją politinis mūšis persikėlė į Jungtinių Tautų Organizaciją Niujorke: JAV vetavo Saugumo Tarybos rezoliuciją, kurioje, neminint konkrečių valstybių, buvo nurodyta, kad Šventojo Jeruzalės miesto statusą keičiantys sprendimai negalioja. Iškalbinga aplinkybė yra ta, kad visi likę keturiolika Tarybos narių rezoliucijai pritarė, tarp jų ir tokia tvirta JAV sąjungininkė kaip Didžioji Britanija, kitos Europos šalys.

Krikščionių lyderiai taip pat neliko nuošalėje ir kritiškai žvelgia į JAV administracijos pareiškimus. Kitaip nei Islamiškojo bendradarbiavimo organizacija, jie nekalba apie rytų Jeruzalę kaip „Palestinos sostinę“, tačiau gina poreikį pripažinti jai atskirą statusą.

Trylika krikščionių Bažnyčių patriarchų, arkivyskupų, lyderių, esančių Jeruzalėje, gruodžio 6-ąją adresavo laišką JAV prezidentui, kuriame rašo: „Mūsų iškilmingas patarimas ir prašymas Jungtinėms Valstijoms yra ir toliau pripažinti tarptautinį Jeruzalės statusą. Bet koks staigus pasikeitimas lems neatitaisomą žalą.“ Tą pačią dieną popiežius Pranciškus bendrosios audiencijos metu pasakė: „Negaliu nutylėti savo didelio susirūpinimo pastarosiomis dienomis susidariusia padėtimi. Kreipiuosi karštu raginimu, kad visi gerbtų miesto status quo, suderinamai su Jungtinių Tautų rezoliucijomis.“

Gruodžio 17 dieną šios nuostatos buvo pakartotos krikščionių Bažnyčių vyresniųjų, tarp kurių ir arkivyskupo Pietro Batista Pizzaballa, Jeruzalės lotynų patriarchato apaštalinio administratoriaus, susitikime su Jordanijos karaliumi Abdullah, islamo pasaulyje gerbiamos Hašemitų dinastijos atstovu, Jėzaus Krikšto vietoje, artėjančių šv. Kalėdų proga. Nuo 20 amžiaus pirmos pusės Hašemitų dinastija priėmė šventųjų islamo ir krikščionybės vietų saugotojos atsakomybę, neseniai prisidėjo prie Kristaus Kapo restauravimo.

Tokiame sudėtingame kontekste antradienį, gruodžio 19 dieną, Jordanijos karalius Abdullah atvyko į Vatikaną susitikti su popiežiumi Pranciškumi ir aptarti, kaip nurodyta Jordanijos vyriausybiniame pranešime, „su šventuoju Jeruzalės miestu susijusių pokyčių“. Po atskirų susitikimų su Šventuoju Tėvu ir kardinolu Pietro Parolinu, Popiežiaus valstybės sekretoriumi, lydimu sekretoriaus santykiams su valstybėmis arkivyskupo Paulo Gallagherio, Šventojo Sosto spaudos salė paskelbė pranešimą, kad nuoširdžiuose pokalbiuose „sustota prie taikos ir stabilumo Artimuosiuose Rytuose stiprinimo temos, ypač akcentuojant Jeruzalės klausimą ir Hašemitų valdovo Šventųjų Vietų saugotojo vaidmenį. Tokioje perspektyvoje atnaujintas įsipareigojimas skatinti derybas tarp visų pusių, kaip ir tarpreliginį dialogą“. Kitos pranešime paminėtos temos: krikščionys Artimuosiuose Rytuose, jų teigiamas indėlis į gyvenimą visuomenių, kurių integrali dalis jie yra.