Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbietą, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.
    Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, burtu teko jam, įžengus į Viešpaties šventyklos vidų, aukoti smilkalus. Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.
    Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį.
    Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad parengtų Viešpačiui tobulą tautą“.
    Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“.
    Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau linksmą žinią. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“.
    Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.
    Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: „Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“.

Ts 13, 2–7. 24–25a: Angelas apreiškia Simsono gimimą

Ps 71, 3–4a. 5–6ab. 16–17. P.: Mano burna tave šlovinte šlovins, garbins per visą dieną.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Zacharijo malda šventykloje pasisuko netikėta linkme. Jam bestovint smilkalų aukuro dešinėje (Biblijoje dešinė – Dievo malonės ir gyvenimo simbolis) staiga pasirodė angelas Gabrielius. Senelis Zacharijas sureagavo nelabai entuziastingai, šiek tiek abejodamas.

Tačiau to pakako, kad vargšo Zacharijo nuostabą angelas interpretuotų kaip tikėjimo trūkumą: Zacharijas buvo „nuteistas“ devyniems mėnesiams negalėjimo kalbėti, „užsidirbo“ neplanuotas tylos rekolekcijas, kurių pabaigoje jis tampa kupinas Šventosios Dvasios (Lk 1, 67).

Dažnai mes perdėtai šnekame su Viešpačiu. Užuot įžengę į jo pasaulį, mes stumiame jį į savo ribotumą, į savo troškimus. Užuot klausęsi jo žodžio, mes jį įtraukiame į savo nesibaigiančius ir savanaudiškus pokalbius.

Tyla maldoje praplečia mūsų egzistencijos horizontus. Tai lyg išėjimas iš mūsų sistemų bei įpročių ir įžengimas į Dievo naują pažinimą.

Žmogus sukurtas tam, kad bendrautų su savimi, su kitais ir su Kitu. Kad būtų laimingas, jis turi išmokti išgyventi šią bendrystę kūrybingai ir pozityviai. Tyla ir žodis yra priemonės tam tikslui pasiekti.

Šis tikslas yra didysis žmogaus pašaukimas – būti dovana kitiems. Išmokstant pažinti tylą – savęs ir kito įsiklausymo pagrindinę sąlygą – mūsų žodis, tiek išeinantis iš mūsų, tiek ir mūsų viduje, nebėra impulsyvus ar nesąmoningas, bet pamažu tampa laisvo ir sąmoningo pasirinkimo vaisius.

Tyloje mūsų žodžiai yra apvalomi nuo įpročio, randa savo vaisingumą, tikrumą ir pirminę reikšmę. Tyla gali būti erdvė, kuri parengia žodį ištarti ir jį priimti. Tyla nėra tikslas. Kitaip ji turėtų neigiamą reikšmę, tolintų nuo bendrystės, vestų į užsidarymą savyje.

Tačiau sukurti šiek tiek tylos vis labiau skubančiame ir triukšmaujančiame mūsų pasaulyje yra gyvybiškai svarbu. Šiandien daugelis žmonių – ypatingai jaunimas – beldžiasi į nuošalių vienuolynų ar rekolekcijų namų duris būtent tam, kad tyloje išgirstų žodį, kuris suteiktų prasmę jų gyvenimui.

Todėl Kalėdų nakties liturgija dar kartą iškilmingai paskelbs Senojo Testamento ištarmę: „Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto“ (Išm 18, 14–15).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai