EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus antradienio rytą per Mišias kvietė susimąstyti apie palikuonių palaimą: Dievas yra vaisingas, nori, kad ir mes būtume vaisingi, kad pasiaukotume kitiems, dalytumės su kitais tiek materialiai, tiek dvasiškai. Šventasis Tėvas taip pat kvietė pažvelgti į laukiamo Kūdikio tuščią lopšį kaip į savo širdis, siekti, kad jos būtų gyvastingos, o ne kaip negyvi muziejiniai daiktai.

Šventųjų Mišių, kurias popiežius Pranciškus aukojo Šv. Mortos namų koplyčioje antradienį, skaitiniuose buvo pasakojama apie Samsono ir šv. Jono Krikštytojo būsimų gimimų apreiškimus dviem moterims, kurios negalėjo būti gimdyvės, nes nevaisingos arba per senos. Nevaisingumas joms užtraukė gėdą, nes vaiko gimimas anuomet buvo laikomas Dievo malone ir dovana. Popiežius priminė, kad Šventajame Rašte yra daug pasakojimų apie nevaisingas moteris, trokštančias palikuonių, arba motinas, apraudančias žuvusį vaiką, be kurio nebeturėjo įpėdinio.

Pirmasis Dievo įsakymas, priminė popiežius, buvo „pripildykite žemę, būkite vaisingi“, nes „kur Dievas, ten vaisingumas“.

„Be kita ko, pagalvojau, – sakė popiežius, – jog kai kurie kraštai pasirinko nevaisingumo kelią ir kad jie kenčia nuo tokios baisios ligos, t.y. nuo „demografinės žiemos.“ Žinome, kad tokiose šalyse vaikai negimsta. Neva, kad nenukentėtų gyvenimo kokybė, ar kas kita... Ištisi kraštai – be vaikų... Tai nėra palaiminimas, tačiau jis – praeinantis reiškinys.

„Vaisingumas visuomet yra Dievo palaiminimas“, – sakė popiežius, pridurdamas, kad turi mintyse tiek materialinį, tiek dvasinį vaisingumą. Žmogus gali gyventi nesudaręs santuokos, kaip kad kunigai ir pašvęstieji, tačiau turi gyventi atiduodamas gyvenimą vardan kitų. Vargas mums, – pasakė popiežius, – jei ir mes nesame vaisingi gerais darbais.

Vaisingumas yra Dievo ženklas. Biblijos pranašai dažnai renkasi dykumų vaizdą kaip nevaisingumo simbolį. Kas gali būti nevaisingiau už dykvietę! Tačiau pranašai sako, kad dykvietės sužydės, sausumos sudrėks, prisipildys vandeniu. Tai Dievo pažadas. Dievas yra vaisingas.

Tiesa, velnias nori nevaisingumo, nori, kad gyventume neduodami kitiems nei dvasinio, nei materialinio gyvenimo; kad gyventume vardan savęs. Savanaudiškai, išdidžiai, tuščiai. Kad nutukusi siela negyventų vardan kitų. Velnias sėja savanaudiškumo rauges ir nepadaro mūsų vaisingais.

Priartėjo Kalėdos. Čia matome tuščią lopšį. Jis gali būti vilties ženklas, nes Kūdikis ateis, arba gali būti kaip daiktas muziejuje: visą laiką be jokio gyvybės ženklo. Mūsų širdys yra kaip lopšys. Kokia mano širdis? Ar ji tuščia, visai tuščia, ar visą laiką atvira gyvenimui, pasirengusi gyvenimą priimti ir atiduoti? Priimti, kad būtų vaisingas gyvenimas. O gal mano širdis užkonservuota, kaip muziejinis daiktas, niekad neatvertas gyvenimui ir negalintis jo duoti?

Baigdamas homiliją popiežius paragino: – Siūlau pažvelgti į šį tuščią lopšį ir pasakyti: „Ateik, Viešpatie, pripildyk lopšį, pripildyk mano širdį ir versk, kad atiduočiau gyvenimą, būčiau vaisingas.