Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinosi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
    Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
    O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
    Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
    Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
    Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

Iz 7, 10–14: Štai mergelė pradės

Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6. P.: Teįžengia čia Viešpats: jis – garbingas Valdovas.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Evangelijos skaitinys mums pateikia Marijos pašaukimo paveikslą ir pabrėžia tą akimirką, kai savo ištartu „taip“ ji priima dieviškąjį Žodį: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

Žodis, kuriuo Marija išreiškia sutikimą ir kuris verčiamas Vakarų Bažnyčioje kaip „fiat“ arba „tebūnie“, originale turi optatyvą (gr. „génoito“); jis reiškia ne paprasčiausią sutikimą, bet gyvą troškimą.

Tačiau Marija netarė nei „fiat“, nes tai lotyniškas žodis, nei graikiško žodžio „génoito“. Tad ką ji ištarė? Koks žodis kalboje, kuria kalbėjo Marija, labiausiai atitinka šį posakį? Ką sakė žydas, norėdamas pasakyti „tebūnie“?

Jis sakė „amen“. Jei leistina pamaldžiu mąstymu bandyti grįžti prie būtent to žodžio, kuris išėjo iš Marijos lūpų, ar bent žydiško šaltinio, kuriuo rėmėsi evangelistas Lukas, tai tas žodis tikrai turėjo būti „amen“.

„Amen“ – hebrajiškas žodis. Jis vartotas Senojo Testamento liturgijoje kaip atsiliepimas tikėjimu į Dievo žodį. Sakant „amen“, patvirtinama, kad tai, kas ką tik pasakyta, yra tvirti, stabilūs, galiojantys ir įpareigojantys žodžiai.

Tas žodis dažnai randamas ir Naujojo Testamento maldų pabaigoje. Taip pat paskutinė Šventojo Rašto knyga, Apreiškimas Jonui, baigiasi hebrajišku žodžiu „amen“ (22, 21). Todėl nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčia taip pat savo maldas baigia šiuo žodžiu, patvirtindama tai, kas išsakyta maldoje.

Hebrajų kalboje žodis „amen“ turi tą pačią šaknį, kaip ir žodis „tikėti“. Ta šaknis išreiškia tvirtumą, patikimumą, ištikimybę. Tad suprantama, kodėl žodis „amen“ gali reikšti Dievo ištikimybę mums ir mūsų pasitikėjimą juo.

Pranašo Izaijo knygoje randame posakį „tiesos Dievas“, paraidžiui „Amen Dievas“, tai yra Dievas, ištikimai vykdantis savo pažadus (Iz 65, 16). Mūsų Viešpats Jėzus dažnai vartoja žodį „amen“ (Mt 6, 2. 5. 16), kartais net pakartoja jį, taip pabrėždamas savo mokymo patikimumą, savo autoritetą, pagrįstą Dievo tiesa (Jn 5, 19).

Tikėjimo išpažinimo pabaigos žodžiu „amen“ kartojamas ir patvirtinamas jo pirmasis žodis: „Tikiu“. Tikėti reiškia sakyti „amen“ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams – visiškai pasitikėti tuo, kuris yra begalinė meilė ir tobula ištikimybė.

Šį „amen“ – „taip“ – galime ištari tik todėl, kad Jėzus Kristus mirtimi ir prisikėlimu įrodė savo ištikimybę ir mes galime besąlygiškai juo pasitikėti. Tada, kai juo pasitikime kaip Mergelė Marija, mūsų kasdienis krikščionio gyvenimas tampa „taip“ Dievo apreikštoms tikėjimo tiesoms.

Apr 3, 14 šis žodis žymi Kristų: „Laodijkėjos Bažnyčios angelui rašyk; ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia’.“

Iš tiesų Viešpats Jėzus yra galutinis Tėvo meilės mums „taip“. Jis perima ir užbaigia mūsų „amen“ Tėvui: „Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame 'taip'. Todėl per jį skamba ir mūsų 'amen' Dievo garbei“ (2 Kor 1, 20).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai