Bernardinai.lt nuotr. 

Šiandien labai gražus rytas Vilniaus Pašilaičių parke. Ten, kur seniai gyvenu. Pašilaičių parkas man, kaimiečiui, atstoja vienkiemio gyvastį, žalias spalvas. Kokia čia būna neapsakoma ramybė šeštadienio rytą. Ypač gruodį. Kad ir vieną dieną stipriai palyja, o jau kitą pasninga ir vėl ištirpsta baltas reginys. Vis tiek žavu. Ir nejunti, kad baigiasi 2017-ieji.

Eina jau 28-ieji Lietuvos nepriklausomybės metai. Jau visas šimtmetis, kai atkurta mūsų valstybė. Ir daugiau kaip tūkstantmetis senosios Lietuvos. Kad pastarąjį šimtmetį sovietų, nacių okupacijos ir stipriai sužalojo jos veidą, nuodijo jos dvasią, tačiau ji atsilaikė, iš naujo keliasi. Kokia andai sostinė neatpažįstama po 28-erių metų. Štai už Pašilaičių jau senokai į Ukmergės pusę nusidriekė aukštų ir mažesnių pastatų kvartalai.

Jeigu ir toliau tokiais tempais bus statoma – po dvidešimties–trisdešimties metų tikriausiai ir Ukmergę pasieksime. Ukmergė, ką ir kalbėti apie Širvintas, taps sostinės priemiesčiais. Urbanizacija žengia tarytum septynmyliais žingsniais. O kaip dėl mūsų mąstymo? Ar jis sparčiai keitėsi per nepriklausomybės metus? Lieka stiprių abejonių. Iki šiol nemaža visuomenės (o gal ir labai didelė) dalis, atrodo, tarsi būtų vis ano, sumaišties, laiko įkaitė.

Daug žmonių vidujai nėra laisvi, neiniciatyvūs, net apatiški tam, kas aplink juos vyksta. Koks vaistas juos galėtų išgydyti? Atrodo, tokių nėra, nors kaskart jų ieškoma. Gaivių permainų į mūsų gyvenimą atneš griausmingai į marksistų buveinių duris besibeldžiantys jauni žmonės. Tėvynė, kad ir gerokai dėl emigracijos nukraujavusi, išaugino optimizmą teikiančią naująją kartą. Spėjau įsitikinti – labai iniciatyvių, ryžtingų, tolerantiškų, pilietiškų žmonių. Regis, kone šimtmečio problema sprendžiasi savaime: vieni nueina, kiti ateina... Netikite? Aš tikiu, nes tokia Lietuva, laisva ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus, jau patikėjau Sąjūdžio metais. Tik apmaudu, kad pernelyg ilgai užsitęsė vidinis išsilaisvinimo procesas. Gal todėl, kad marksizmas, kaip auglys atsiradęs žmogaus smegenyse, savaime neišnyksta... Tai ne sniegas – ima vieną dieną ir ištirpsta. Kaip gruodžio rytą sostinės Pašilaičiuose ar kur kitur.

Ir jei tik apie gamtą kalbėtume ir mąstytume, norėtųsi kur kas daugiau baltumo gyvenime. Visur pernelyg gausu pilkų atspalvių. O tai gali lemti niūrią nuotaiką. Ne tik gamtoje, kasdienybėje ir net literatūriniame gyvenime. Nesiimu spręsti, ką tai galėtų reikšti nūnai keisti nauji atminties ženklai spaudoje, internete? Andai 2017 m. gruodžio mėnesio žurnale „Metai“. Savotiškai po daugelio tylos metų baigti publikuoti Juozo Baltušio dienoraščiai. Be abejonės, didelio rašytojo. Nenorėčiau J. Baltušio gretinti su pasaulio genijumi, norvegų rašytoju, Nobelio premijos laureatu Knutu Hamsunu.

Tačiau vienokių ar kitokių sąsajų tarp jų yra. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, K. Hamsunas rėmė nacistines bei fašistines idėjas ir palaikė Norvegijos vyriausybės vadovą, Hitlerio statytinį Vidkuną Quislingą. Žodžiu, okupacinį režimą. Tą patį galima pasakyti apie didįjį žodžio meistrą J. Baltušį, palaikiusį, kartais ir šlovinusį kitą baisų – sovietų okupacinį režimą. K. Hamsunas greitai praregėjo, suprato, ką baisaus padaręs. Jis, 1943 m. aplankęs Vokietiją, susitikime su Hitleriu pareikalavo pašalinti V. Quislingą. J. Baltušis, kaip supratau iš žurnale „Metai“ publikuoto dienoraščio, iki savo gyvenimo pabaigos buvo ištikimas marksistinei ideologijai, utopinio sovietinio socializmo idėjai. Žodžiu, nesuprato (tikriausiai nenorėjo suprasti), kad Sąjūdžio pradžioje dauguma žmonių iš liaudies tapo tauta. Vadavosi iš raudonojo jungo. Naują epochos virsmą matė, girdėjo J. Baltušis.

Tai leidžia spręsti jo mintys, užrašytos dienoraštyje. Iš jo paaiškėjo, kad rašytojas net labai domėjosi, kas Atgimimo laikotarpiu vyko Lietuvoje: cituoja laikraščius, televiziją, radiją. Dienoraštyje užfiksavo net daug politinių įvykių: nepritaria tuomečio Sąjūdžio vadovo Vytauto Landsbergio veiksmams, kritikuoja, savotiškai pašiepia kitų iškilių žmonių siekį atkurti nepriklausomą Lietuvą. Teko girdėti, kad tuo metu dėl senyvo amžiaus J. Baltušis nebesiorientavo aplinkoje... Tačiau iš dienoraščio, rašyto paskutiniais rašytojo gyvenimo metais (mirė 1991 m. vasario 4 d.), galima teigti – jame blaivios, ne kokio paliegusio ar išgėrusio vyriškio mintys...

O gal ko nors nežinau? Gal dienoraštis gerokai redaguotas, pakeistas? Gerai, kad jis publikuotas. Tai geriau leidžia suprasti net rašytojo kūrybą. Prisipažinsiu, būčiau rašytojo dienoraščio neskaitęs, jei to daryti būtų nepaakinęs mano pažįstamas rašytojas Romas Sadauskas. Anądien jis paskambinęs pasakė, kad dienoraštyje minimas ir aš, tiksliau sakant, mano straipsnis, publikuotas dienraštyje „Respublika“, kuriame karščiausiu Lietuvai laikotarpiu dirbau apžvalgininku. Iš pradžių nesupratau, ką pasakė R. Sadauskas. Apie mane J. Baltušis rašo?

Negali būti, pasakiau mielam Romui. Ką apie mano kuklią personą gali rašyti literatūros klasikas? Paskaityk ir įsitikinsi, bandė mane įtikinti R. Sadauskas. Nusipirkau minimą žurnalą. Beje, teko belstis net į sostinės centrą. Pašilaičiuose spaudos kioske tokio žurnalo nebūna. Galima sakyti, vienu atsikvėpimu perskaičiau gruodžio mėnesį baigtą spausdinti garsaus mūsų klasiko dienoraštį.

Antai ką 1990 m. spalio 6 d. J. Baltušis dienoraštyje parašė, kaip sakė R. Sadauskas, apie mane: „Respublikos laikraštyje skaičiau, kad Pietryčių Lietuvoje įvyks Vilniaus krašto, Šalčininkų rajono, dalies Širvintų, Trakų, Švenčionių rajonų deputatų suvažiavimas. Priimtas nutarimas, kad šie rajonai bus jau Lietuvos ribose veikianti autonomija. Taigi šitaip. Straipsnio autorius Česlovas Skaržinskas kaltina dėl šito... Maskvą, dar LKP (TSKP) platformininkus. Girdi, tai jie suinteresuoti atplėšti šitas žemes nuo Lietuvos. Pasirodo, nelietuvių tautybės šių žemių gyventojai vėl skundėsi dėl tariamų persekiojimų iš lietuvių pusės, girdi, jie negali mokyti savo vaikų gimtąja kalba, skaityti spaudą gimtąja kalba, siekti aukštojo mokslo ta kalba. Taigi čia – grynas melas. Pilna šiose žemėse rusų ir lenkų mokyklų, eina laikraštis, veikia meninės saviveiklos klubai, rūmai, ansambliai... Palyginti vien reikia su Baltarusija: tenai lenkų kone 2 milijonai, o nei vienos ne tiktai lenkų mokyklos, bet ir atskirai veikiančios klasės, nei knygų, nei laikraščių. Švaru. Ko gi raudoti?“

Perskaičiau, ką parašė apie mane J. Baltušis, ir supratau, kad negaliu tylėti. Kitaip būčiau neatsiliepęs į šias mūsų rašytojo klasiko dienoraščio eilutes. Nekreipęs dėmesio. Tačiau daug metų praėjo po tų įvykių ir tikriausiai ne vienas mano ir vyresnės kartos žmonių užmiršo, kas tuo metu darėsi Vilnijoje. O jauniausioji karta beveik nieko nežino apie kažkur prie Vilniaus planuotą autonomiją. Noriu priminti, paaiškinti. Kitaip rašytojo dienoraščio žodžius ne vienas mūsų gali priimti kaip gryną pinigą... Neva iš tikrųjų taip buvo. O vyko ten nevaikiški žaidimai.

Vilniaus krašto lenkų autonomijos planas (tiksliau kalbant, lenkų ir lietuvių kiršinimo planas) buvo pradėtas realizuoti būtent tada, kai Lietuvoje vis garsiau imta kalbėti apie nepriklausomybę. Būtent imperijos šalininkai Maskvoje, KGB struktūros pareigūnai, aišku, vietiniai Vilniaus krašto kompartijos vadukai, troškę bet kokia kaina išsilaikyti valdžios postuose, Šalčininkuose ir kitur Pietryčių Lietuvoje dūrė aštriu ginklu į nugarą nepriklausomybės siekiančiai Lietuvai. Buvo sėkmingai sulošta lenkų korta. Tuo metu Šalčininkuose lankėsi net SSKP politinio biuro narys CK sekretorius Olegas Šeninas, aukšto rango sovietų armijos generolai. Ir tik pučistų 1991 m. rugpjūčio mėn. pralaimėjimas Maskvoje išsklaidė autonomijos idėją. Neabejoju, jeigu būtų per minėtą pučą Maskvoje atkurta imperija, t. y. laimėję pučistai, jie tuoj pat šio krašto autonomijos reikalus būtų pamiršę... Po pučo tuoj pat ir Maskva pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet vietinius nelietuvių tautybės gyventojus prieš lietuvius sukiršino ilgam.

Gal net iki šių dienų. Nežinau, nes iš Šalčininkų seniai išvykau. Ir norisi patirtą košmarą užmiršti, bet to neleidžia padaryti mūsų klasiko dienoraštyje pateikti keisti argumentai, netikslūs faktai. Tikrai Maskva su Lietuvos platformininkais inspiravo Vilniaus krašto autonomijos planą. Dienoraštyje – apstu netikslumų, net nesąmonių. Kaip antai teigiama, kad tuo metu Baltarusijoje (reikia suprasti, iš J. Baltušio dienoraščio – iki 1990-ųjų) gyveno 2 mln. lenkų... Pagal J. Baltušį išeitų, kad jie sudarė daugiau kaip 20 proc. Baltarusijos gyventojų dalį! Pagal oficialią statistiką, lenkai – antra didžiausia Baltarusijos tautinė mažuma, rašytojo minimu laikotarpiu sudarė ir nūnai sudaro tik apie 3 proc. visuomenės (t. y. truputį daugiau kaip 300 tūkst. žmonių kone 10 mln. gyventojų šalyje). Jie gyvena vakarinėje šalies dalyje, daugiausia Gardino srityje, taip pat ir Minske bei kituose pagrindiniuose miestuose. Gal 2 mln. lenkų tame krašte buvo iki 1939 m., Hitleriui ir Stalinui užpuolus Lenkiją? Sutinku tik su rašytojo teiginiu, kad tuo metu (kaip ir dabar) Vilniaus krašte buvo ir yra gausu lenkiškų mokyklų. Antai 2017 m. Lietuvoje gyveno apie 200 tūkst. lenkų ir esama bent 50 grynai lenkiškų mokyklų, dar kelios dešimtys mišrių, o Baltarusijoje arti 300 tūkst. save lenkais laikantiems piliečiams tenka tik dvi mokyklos – Gardine ir Valkaviske.

Nejauku pasidarė perskaičius rašytojo klasiko dienoraštį. Jis – toks gudrus, net politikoje įžvalgiausias, tėviškai moko kitus vienaip ar kitaip pasielgti. O juk tomis sunkiomis Lietuvai dienomis garsus, įtakingas sovietmečio rašytojas, apdovanotas ne tik dideliais literatūriniais, bet ir oratoriniais gebėjimais, galėjo bandyti taikstyti kitų tautybių žmones? Kodėl to nedarė? Kodėl, kaip dabar paaiškėjo iš dienoraščio, pylė į visas puses srutas... Aišku, dėl senyvo amžiaus, silpnokos sveikatos rašytojui gal ir sunku buvo nukakti į tokius Šalčininkus, į kuriuos tomis sunkiomis dienomis mes, Sąjūdžio nariai, kvietėmės visoje Lietuvoje gerai žinomus žmones. Tačiau J. Baltušis net Vilniuje netaikstė priešiškai lietuvybei nusiteikusių kitataučių.

Beje, tuo metu gesinti autonomijos aistrų į Šalčininkus buvo atvykę tik Vytautas Landsbergis, istorikas Liudas Truska, visuomenininkas Gintaras Songaila. Dar kažkas. Po tiek metų jau visų ir neprisimenu. Tačiau galiu tvirtinti, kad tokių žymių svečių iš sostinės pernelyg mažai tuomet apsilankė Šalčininkuose. O labai jų laukėme! Mums, Sąjūdžio aktyvistams, labai padėjo paprasti kauniečiai. Juos šiltai prisimenu ir nūnai nežiemišką gruodžio dieną.

Tuomet, gyvendamas Šalčininkuose, dirbdamas dienraštyje „Respublika“, buvau ne tik žurnalistas, bet ir pilietis. O rašytojas klasikas J. Baltušis? Sprendžiant iš dienoraščio, kitų jo veiksmų – tikriausiai tik sovietinės liaudies atstovas? Nenoriu būti kategoriškas. Vis dėlto iki šių dienų lieka nesuprantama vieno didžiausių mūsų rašytojų laikysena tomis atmintinomis Lietuvai dienomis. Kodėl aš, paprastas nelietuvių kilmės atstovas, norėjau tapti (juo ir tapau) nepriklausomos Lietuvos piliečiu, o Albertas Juozėnas (tikroji rašytojo pavardė) – kaip sakyti, grynas lietuvis – ne? Minėtas norvegų rašytojas K. Hamsunas suprato savo klaidą. O mūsų J. Baltušis iki savo gyvenimo pabaigos savyje nešiojosi neapykantą išsilaisvinusiai Lietuvai. Su ja nuėjo ir į kapus. Tai jo valia. Ne tai esmė.

Svarbiausia – paliko šedevrų, kurių neturėtume baidytis. Šiandien man sunku būtų įsivaizduoti lietuvių literatūrą be „Parduotų vasarų“, „Sakmės apie Juzą“, „Su kuo valgyta druska“, net knygų apie keliones. Tad ir po žurnale „Metai“ publikuoto dienoraščio nepulkime iš naujo deginti rašytojo knygų, kaip tomis atmintinomis dienomis kažkas tai iš mūsų darė. Tai barbariška! Gal iš tikrųjų menininkas neskyrė realaus gyvenimo nuo savo susikurto? Taip būna. Ypač aktorių gyvenime. O J. Baltušis, atrodo, buvo neblogas ir aktorius... Iki šiol negęsta anekdotiniai pasakojimai apie rašytoją. Tai irgi byloja, kad jis – didis menininkas. Kartu – prieštaringa asmenybė.

Klajodamas po Pašilaičių parką, vis iš galvos neišmesdamas J. Baltušio įkyrių dienoraščio žodžių, gal nūnai pirmąsyk kažkaip naujai pastebėjau, kokie net iš paukščio skrydžio tapo akims neaprėpiami suspindę didelio miesto pakraščiai. Jie vieną dieną tarytum jūra ištvino. Taigi daug metų praėjo. Tačiau laikas, nepaisant jo staigių, Sąjūdžio epochos duobes ir duobeles užliejančių bangų, kažkodėl vis priverčia atsigręžti į praeitį. Neretai – skausmingai.

Sakoma, taip istorija sąveikauja su dabartimi. Nežinau, nors stengiuosi parko spengiančioje tyloje išgirsti seniai laukiamą atsakymą. Nesulaukiau. Gal reikia, kad prabėgtų dar ne vieni metai? O gal į kai kuriuos klausimus apskritai nebūna atsakymų? Ir jei ne ano būtojo sustingusio laiko grimasos – nesigilinčiau. Tačiau kažkodėl iš naujo ieškau rašytojo J. Baltušio. Net vienoje pirmųjų jo įsimintinų knygų – „Tėvų ir brolių takais“, išleistų 1967 m. Tuomet gražia, vaizdinga jauno prozininko kalba aprašyta kelionė į Ameriką labai daugeliui žmonių sukėlė begalinį žavesį.

Rašytojo dukra Rita Baltušytė viename interviu prisiminė: „Kokią audrą Lietuvoje septintajame dešimtmetyje sukėlė jo įspūdžiai iš kelionės po JAV. Kai jie buvo spausdinami su tęsiniais „Literatūroje ir mene“, žmonės kioske prašydavo laikraščio, kur gerai apie Ameriką rašo... Vėliau knyga buvo išimta iš apyvartos, bet ją buvo galima už keleriopą kainą nusipirkti turguje.“

Džiaugiuosi, kad ir aš turiu tų metų leidimo J. Baltušio knygą. Nežinau, kaip ji pakliuvo į mano palėpę, nes daugybė leidinių atkeliavo įvairiais keliais. Visi jie – brangūs. Andai kaip kokią relikviją saugau abu „Parduotos vasaros“ tomus, nes knygos – su rašytojo autografu, suguldytais gražiais žodžiais nepažįstamai moteriai. O „Parduotos vasaros“ – man, vienkiemio vaikui, – savotiškos sakmės apie prieštaringą tarpukario sodiečių gyvenimą, kurio pavyzdžių jau daugėja dabartiniame Lietuvos kaime. Žinoma, nūnai beteisiai samdiniai truputį švelniau vadinami – samdomaisiais stambiųjų ūkininkų darbininkais.

Tačiau šiandien anos, svetimos mums, santvarkos rėmėjo kūryba neanalizuojama mokyklose. Sunku suvokti tokį sprendimą... Kuo šiuo atveju nusikalto kūryba? Ar ji staiga tapo silpnesnė, J. Baltušiui pasisakius prieš Sąjūdį, nepriklausomybę? Be abejo, neįmanoma atspėti, kaip prie seniai klasika tapusių rašytojo kūrinių prisišlies tik dabar publikuotas jo dienoraštis? Tačiau neabejoju – iš naujo bus leidžiami vieno didžiausių lietuviško žodžio meistrų raštai.

Andai Vakaruose nesvarsto, koks J. Baltušis buvo: kairysis, socialistas ar dar kažkas... Jau 1990 m. prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ apdovanotas prestižine „Prix du Meilleur Livre Etranger“ premija už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą. Romanas pakartotinai Prancūzijoje išleistas 1993, 2003 ir 2010 m. Prisipažinsiu – nepatiko rašytojo dienoraštis, tačiau aš, buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis, šventai tikintis nepriklausomos Lietuvos sėkme, šviesia jos ateitimi, nepuolu koneveikti rašytojo J. Baltušio. Tai – literatūrologų ir istorikų darbas.