Pirmąsyk Vilniuje būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas, o tuo metu jaunas sovietų valdžios draudžiamas rašytojas Josifas Brodskis (Јосиф Бродски 1940-1996) apsilankė 1966 metais. Vėliau iki emigracijos į Vakarus 1972-aisiais jis Lietuvoje lankėsi mažiausiai dešimt kartų. Būdamas sostinėje įprastai apsistodavo bičiulio fiziko Ramūno Katiliaus bute, Liejyklos g. 1. Šiandien ten galite pamatyti poetui skirtą memorialinę lentą. Vėliau butas priklausė Virgilijui Čepaičiui. Adresas Liejyklos g. 1 tapo žinomas kaip Brodskio vilnietiški namai. Nors ši vieta centre, ji kiek atokiau nuo įprastinių turistinių vietų, kadais ten gyveno Vilniaus varpų liejikai. Šalia – barokinės bažnyčios, Šv. Kotrynos bokštai ir Dominikonų kupolas, o už jų – Vilniaus getas. 

Paskutinių viešnagių prieš emigraciją metu į Lietuvos sostinę atvykęs J. Brodskis apsistodavo Gedimino prospekto 34-ajame name, kur gyveno kitas bičiulis poetas Tomas Venclova. Netolies veikė ir iki šių dienų veikia kavinė „Neringa“ – dažna Brodskio susitikimų su draugais vieta. T. Venclova yra pasakojęs, kaip sykį jo laukdamas Brodskis sukūrė piešinuką su užrašu „Where is Mr. Tomas Venclova?“ Nykų ir pilką septintą XX a. dešimtmetį šie du poetai užmezgė ilgametę draugystę, kuri plėtojosi ir abiem atsidūrus už Atlanto.

Tuo metu Ramūnas Katilius prisimena nusivylimą, apėmusį poetą vedžiojant po Vilniaus senamiestį. Jų „aiškinimų“ Brodskis klausęsis „lyg išsiblaškęs, nebuvo aišku, ar jis mato viską, ką mes rodome, ar jį tikrai domina senoji architektūra. Ne iš karto  suvokėme, kad, metęs mokyklą dar aštuntoje klasėje, jis iš prigimties negalėjo paklusti mūsų „architektūros pamokai“, kaip ir bet kuriam kitam formalizuotam aktui“.

Iš R. Katiliaus prisiminimų galima suprasti Brodskį buvus labai atvirą ir laisvą kūrėją. Užrašęs eiles atnešdavo jas paskaityti draugams: „počitaju stiški“ sakydavęs. Kūrybos jis nelaikė uždaru ar ypatingų sąlygų reikalaujančiu dalyku. Tačiau gyveno jis valstybėje, kur už poeziją galėjai ir galvą padėti. Sovietinė valdžia Brodskį kaltino veltėdžiavimu, suėmė, teisė, ištrėmė į kaimą Archangelsko srityje, draudė jį  spausdinti. Brodskio kūryba nebuvo leidžiama iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo, tačiau iš rankų į rankas ir iš lūpų į lūpas plito nuorašais. 1972-aisiais valdžia jam leido pasirinkti: kalėjimas, priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje arba tremtis. Išvykęs į JAV nei į Vilnių, nei į gimtąjį Leningradą ar kitus buvusios SS miestus jis niekada negrįžo. 1987-aisiais „už visapusišką autorystę, alsuojančią minties aiškumu ir poetiniu intensyvumu“ J. Brodskis buvo įvertintas Nobelio literatūros premija. 

Lietuvių kalba J. Broskio eiles galima skaityti rinkiniuose „Vaizdas į jūrą“ („Vyturys“, 1999 m., vertė Gintaras Patackas) ir „Poezija“ („Baltos lankos“, 2001 m., sudarė ir vertė Sigitas Geda). Į lietuvių kalbą išverstos ir kelios autoriaus esė knygoje „Poetas ir proza“ („Baltos lankos“, 1999 m.). Taip pat galima skaityti draugų atsiminimus „Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva“ (R. Paknio leidykla, 2013 m., sud. Ramūnas Katilius).

 

 

 

 

 

 

 

 

Bernardinai.TV

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Donatas Puslys , Kostas Kajėnas.