Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.
    Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
    Kiti jai sakė: „Bet kad niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.
    Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą.
    Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

Mal 3, 1–4. 23–24: Atsiųsiu pranašą Eliją prieš ateinant Viešpaties dienai

Ps 25, 4bc–5ab. 8–9. 10. 14. P.: Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Visai šalia Šventosios Kalėdos, rytoj vakare – Kūčių vakarienė, laužysime kalėdaičius, linkėsime vienas kitam ramybės, kurią gali suteikti tik tikėjimas į Viešpatį Jėzų.

Šios dienos Evangelija taip pat kalba apie gimimą, apie vieną didžiausių Šventojo Rašto pranašų, Jono Krikštytojo gimimą. Ši Evangelijos ištrauka taip pat yra skaitoma birželio 24 d., kai iškilmingai švenčiame Jono Krikštytojo gimimą.

Jonas iš tiesų yra svarbus Advento laike, ruošiantis Kristaus gimimui. Bažnyčios tradicijoje Jonas yra vadinamas pirmtaku, kuris paruošia kelią Viešpaties atėjimui. Jonas buvo pašauktas gimti, kad būtų jo šaukliu, kelio tiesėju, rodančiu kryptį į prasmę ir tikslą.

Pagal Dievo sandorą su savo tauta, berniukas aštuntąją dieną turėjo būti apipjaustytas. Ši apeiga ženklina, kad Jonas priklauso Dievui ir Jo tautos bendruomenei (Pr 17, 9–14; Kun 2, 3).

Tą dieną tėvai ir svečiai galėjo išrinkti vardą. Visi norėjo tėvo Zacharijo vardu pavadinti, kad sektų tėvo pėdomis, bet Dievo planai ne visada tokie patys kaip žmonių. Elzbieta ruošiasi pavadinti pagal Dievo valią, ir tai atrodo svetima giminėms. Dvasia veda nauju keliu, kuris ne visada yra lengvas.

Į jauną Bažnyčią jungėsi pagonys. Tai buvo irgi nelengva tiems, kurie laikėsi įsikibę savo įsivaizdavimų. Sunku pripažinti tiesą, kad Dievas kartais veikia ir prieš mūsų planus.

Zacharijas patvirtina, jog kūdikio vardas yra Jonas. Giminės tik stebisi. Vaikelio ateitis aiškėja. Jis bus kaip Abraomas, kaip Mozė ir pranašai – išeis iš giminių tarpo, kad vykdytų ypatingą Dievo valią.

Jonas yra hebrajiškas vardas, išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia „Dievas yra gailestingas“. Suteikus berniukui vardą, Dievas parodo Zacharijui gailestingumą: Zacharijas atgauna kalbėjimo dovaną –  jis pradeda šnekėti ir šlovina Dievą.

„Kurtieji girdi ir nebyliai kalba“ (Mk 7, 37), tai naujos eros atėjimo ženklas, Mesijo laikų pradžia. Ir pirmasis patyręs išganymo vaisius yra Zacharijas, Jono tėvas. Abejonę pakeitė tikėjimas. O tikinčio žmogaus gyvenimas kalba apie nuostabius Dievo darbus. Žinia sklinda dabar jau per gimines vis tolyn. Žinia apie pranašą, kuris skelbs Mesijo atėjimą, turi pasiekti visų širdis.

Kiekvienas krikščionis dėka krikšto taip pat tapo pranašu. Vadinasi, ir mes, panašiai kaip Jonas Krikštytojas, esame pašaukti žodžiu ir gyvenimu skelbti šių dienų pasauliui mūsų „Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo“.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai